Avis sur minkštą pažintys

Moterys gaidys yra stiprios lyderės, turinčios kovinių savybių. Jai patinka, kad jis apsaugo ją nuo trūkumo ir problemų. Tiesiog džiaugėmės savo jaunyste, nežinodami kokio tikslo sieksime ir ką mums jo Didenybė Likimas atseikės, o atseikėjęs, kiek ir ko įdės į Gyvenimo kraičio skrynią? Kuolaitis beje, m. Virš langų galima apmušti ir 30 pav.

Ir pastatė sklidiną butelaitį ant stalo.

KUNIGAS - VYSKUPAS - KANKINYS

Ir išgėrė. Oho, dar ir koks gražuolis! Iš stuomens, iš liemens ir iš veido toks visai nieko: akims paganyti panelėms buvo į ką. O jis, žiūrėk, vienai nusišypsos, kitą apkabins, o trečiai už šono kartais netyčia ir šiek tiek žemiau… kepštelės. Viskas kaip gamtos duota ir pono Dievo prisakyta: visi privalo sau poros ieškotis, priešingą lytį savęs link traukti.

Patraukė galulaukės link, žvalgosi. Pasuko atgal į kiemą. Pasikuždėjo abu, pasimirksėjo. Šioji į šoną įgnybta spygtelėjo, tačiau visai nesupyko, o spindinčiu žvilgsniu ir gundančiu liemenėlio krestelėjimu lyg ir leido suprast, kad laukia naktis nors ir trumpa, bet tikrai nevėsi… Šį bei tą knibinėjant įdienojo, o darbus dirbant nepastebėjo, kad jau ir vakarėti pradėjo. Saulutė vakarop leistis ruošėsi, paukšteliai savo giesmeles baigė čyruot, vakarinio pavilgo gavęs šunelis link būdos nuslinko.

Atėjo laikas jaunimui pašėlt ir šiokią tokią nuodėmę iškrėst. O toji Varusė, tai bent merga! Sutemus patraukė Moliupės miško link, kur Adamyno pirkelė kūpsojo, po šiltos ir darbingos dienos poilsiui rimo. Jau tamsu, trobelė čia pat, už josios durų Varusė dūsauja, lauke — Jurginas. Ir čia rodos maža, bet į didelę nesėkmę visą sumanymą ir naktinius meilės malonumus nugramzdinusi negerovė!

kas yra santykinės pažintys yahoo rungtynės pažinčių patarimai

Adamyno šuva prabudo įtartiną garsą nulėpusiomis ausimis sugavęs, suurzgė ir keletą kartų garsiai amtelėjo. Jurginas jau viduj, priemenėlėj kvapą sulaikęs kantriai laukė, kol šuo nustos loti… Šuva nutilo, bet Adamynienė sukluso: avis sur minkštą pažintys pamiškėj gyvena, gal pinigėlį į mazgelį surišusi kuporo kamputy laiko, o ir dukrelė kaip uoga!

Užsižiopsosi, užmigsi ir… Nutarė atsikelti ir kieme apsidairyti. Dėl viso pikto. Taip ir padarė. Adamynienė suniurnėjusi, kad pamiršo priemenės duris užvelkėti, išslinko į lauką nakties garsų paklausyt. Bernui teko apsispręsti: jei duris užvelkės, tuomet tyliai neišeisi iš šių namų. Prabus ne tik senieji šeimininkai, bet ir prie būdos pririštas amsintis pikčiurna. Mergą, žinoma, būtų gerai pamyluoti, bet kaimo berno garbė anais laikas buvo ne juokas! Et, pagalvojo, geriau kitam kartui atidėsiu pasimylavimą.

Atsargiai žengė į lauką. Subtili internete pažintys, vagys!!! Adamynas — vyras ne iš kelmo spirtas, šautuvą turėjo, prireikus ir pašaudyt mokėjo, todėl į kiemą išpuolęs jau kad driokstelėjo į tamsą!

O Jurginas bėgo kiek kojos neša. Nepataikė Adamynas savo šaunyku! Mažą nuostolį Jurginas visgi apturėjo: naujas, gražias klumpeles bebėgdamas pametė! Anuometinės valdžios projektas ir ateities uždavinys buvo pastatyti didelę, modernią, su vandentiekiu ir buitinėmis patalpomis karvidę.

O pastatą pastatyti — ne žaiginį dobilienoj suremti. Šis darbas reikalauja ne tik sunkaus fizinio darbo, bet ir apskaičiavimų, matavimų, taip pat inžinerinių žinių ir supratimo. Taigi, kartu su statybinėmis medžiagomis bei ekskavatoriumi, šlapiu ir molėtu keliu, taškydamas balas, atriedėjo sunkvežimis.

ė trifft vyro vieną frauen frankfurte amerikos vyras pažintys galerija

Jo kabinoje sėdėjo apyjaunis vyriokas — darbų vykdytojas. Savo atvykimu į mūsų kaimą sukėlė šiokį tokį netekėjusių panelių susidomėjimą… Tai buvo Kazys Ragaišis.

Ar norėtum susipažinti?

Tada plačiai ir svetingai jam savo trobos duris atvėrė Saliutė Pakulytė, suteikė nepažįstamajam prieglobstį, kur Kaziukas ir apsigyveno. Jo vardas buvo Romasius, o pavardė — velniai žino. Namų šeimininkė, nors ne pirmosios jaunystės, tačiau ryšiais su jokiu vyriškiu nei prie altoriaus, nei civilinės metrikacijos biure nesusaistyta, o ir Ragaišis pasisakė, kad dar kavalierius esąs. Todėl abu laisvi nuo šeimyninių pančių žmonės po Saliutės grytelės stogu pradėjo gyventi drauge.

Kaip jie gyveno ir ką veikė ar ko neveikė lempą užpūtę ir į patalus poilsio sugulę — kas kam darbo! Tačiau Saliutė tai vienai, tai kitai artimesnei kaimynei lyg ir prasitardavo, kad nuomininkas šiokių tokių vilčių suteikė, taipogi užsiminė kartą, kad avis sur minkštą pažintys galbūt ir ves… Kur buvusios, kur nebuvusios, bet vieną avis sur minkštą pažintys šnekos, kaip juodos kranksinčios varnos, pasklido po kaimą.

Būk tai, pas galukaimėj, pačioj Moliupės pamiškėj gyvenančias Mataušytes savo savivartį birbindamas ir šlapynėj klimpdamas ėmė lankytis Kazys Ragaišis. Dažną vakarą po kaimą ieškodamas įvairovės ir nuotykių, pasibūti žmonėse norėdamas, ilgiau ten užsisėdėdavo ir, kas be ko, taurelę į panelių sveikatą išlenkdavo… Lingavo, ūžė, aptarinėjo ir stebėjo vykstančią dramą visas kaimas. Pasadnykų liaudies dainą dainavo, niūniavo, o kas klausos ir balso neturėjo, tas tiesiog deklamavo: Plaukia sau kaliošas Sėdi jam Ragaišis, Dairosi aplink… O Kaziukas Pasadnykuose gyveno linksmai, sočiai, plačiai ir nesivaržydamas.

Kalbino visas jaunas kaimo mergeles, savaitgaliais iš miestų į kaimą sugrįžusias mamų keptais blynais pasmaguriauti. Atėjo pavasaris, atšilo orai ir jausmai.

Pakulių grytelėje galbūt jau meilė pradėjo lukštentis. Apie ją, užsitraukus užuolaidas, buvo ne tik daug šnekėta, bet dar daugiau žadėta iš vyriškosios pusėsnes viename kaimynų susiėjime Saliutė labai garsiai, ryžtingai ir užtikrintai rėžė: — Nors pamergavau, ale va, kokį gavau!!! Girdėjo visi, kas tame suėjime buvo. Daug ausų sugavo tuos žodžius, bet niekas nei pritarė, nei prieštaravo.

Juk jai žadėjo, kalbėjo, todėl ji patikėjo. Gal nepagalvojo, kad pasaulyje buvo yra ir bus niekšelių, tiesiog sugebančių naudotis kitų žmonių patiklumu, dosnumu ir gerumu? Taip pat nežinojo, kad šis perėjūnas yra vedęs ir vaikų turi, kad vieną dieną išeis iš svetingai duris atvėrusių namų ir niekada negriš.

Net nepadėkos už prieglobstį. Taip ir buvo. Jo parankinis Romasius irgi nesnaudė: pas vieną tokią moterėlę ne vietinę, atvykusią iš svetur ir laikinai apsigyvenusią pas giminaitę jos keptus kotletus šlamštė, šildėsi prie pečiaus. Ir ne tik… Vieną gražią dieną šeimininkė davė jam pinigų kažkokiam pirkiniui ar šiaip, svarbiam reikalui, tikėdamasi kad grįš su pirkiniu ir viską sutvarkęs, šis tiesiog dingo. Kaip toj dainoj: anei dūdos, anei skripkos, anei Romasėlio… Anei pinigėlių!

Dienos kadras

Taip išsinešdino iš mūsų kaimo du Kazanovos. Et, šuva jų nematė! Apniukusiam dangui, kiauras dienas lietumi kelius ir laukus merkusiam, matyt pačiam nusibodo žvelgti į tyžę, todėl nuvyjęs tamsiai pilką debesį tolyn, įsisupo į juodą nakties paklodę ir užsnūdo.

O mūsų kaimo du žvitrūs vyriokai Jurgis ir Vladas — ne tik miego nenorėjo, bet kleckienės vakarienei prisrėbę dar ir linksmų nutikimų užsimanė!

  • Vietovės Pasodninkai.
  • polonizacija | SLAPTAI

Užsimanyti nesunku, tačiau kaip jų patirt, tai visai kitas dalykas. Išėjo abu į rudeninę tamsą, o ausyse net spengia nuo tylos, šunėkai ir tie į būdas sulindę snūduriuoja. Tamsu, nors pirštu į akį durk, miegas neima, nes vakaras ne toks ir vėlus, tik rudenį anksti sutemsta; be to, Jurgio ir Vlado dūšios ne visai sukežusios, jiedu vyrai, kaip sakoma, pačiame pasiutime. Taigi, šiek tiek tarpusavyje pasitarę, nusprendė pasivaikščiot po kaimą šen bei ten.

Eina jie tamsoje, tyliai sėlina, gal ką nors įžiūrės, gal ką išgirs netyčia, tačiau — nieko! Tylu, ramu. Eina toliau. Priėjo galukaimėj gyvenančio Margelio trobą. Seniau nebuvo mados trobos langų žiburį užžiebus užuolaidomis uždengti. Visi buvo įpratę, kad pažiūrėjus į dešinę ar į kairę, pamatysi kas kuo vakarais užsiima: vieni meistravoja, kiti virves veja, moteriškė verpia ar plunksnas plėšo, o kažkas, žiū, paklydėlę blusą marškinių klostėj gaudo… Užsiėmę visi savais darbais ir niekam nė motais, kad pro langą kažkas spokso ir juos mato.

Avis sur minkštą pažintys ir kas? Pašalaičiams svetimas gyvenimas buvo visai neįdomus. O Vladas su Jurgiu nusprendė kaimyno trobon iš arčiau pažiūrėti. Na ir kas ten? Ogi pas jų dukterį kavalierius besėdįs, užu stalo pasodintas, baltą sūrį kanda, sviestu tepa. Kažkur lyg matytas? A, turbūt iš gretimo kaimo.

Vladas linktelėdamas sutiko, ką čia prieš sakysi — jei sako, reiškia reikia.

  1. Ožkos ir gaidžio santykis.
  2. Algimantas Liekis.
  3. Tai reti — m.
  4. Richard - Flanagan. .Siauras - leonov.ltja - siaureLT - leonov.lt
  5. Bronius Laurinavičius - Lenkijos kariuomenės kareivis.
  6. leonov.lt - leonov.lt

Tik jis buvo smulkus vyriukas, neaukštas, liesas toks, beveik kaip šapelis. Jurgis gi buvo drūtas, stambesnis ir aukštesnis už Vladą, todėl kai pasilypėjo jam ant kupros, šis neišlaikė svorio ir sukiužo.

Ką daryti užlipus ir pliką pasturgalį langan įbedus, matyt jau buvo sutarę. Tad Vladas, liuoktelėjęs Jurgiui ant kupros, ranką atgalios atmetė, pasibeldė langan, sau pro tarpkojį į langą įsistebeilijo.

Margelienė priėjo prie lango ir įbedė nosį į aprasojusį stiklą, stengdamasi įžvelgti, kas ramybę vėlų vakarą drumsčia. Šį nutikimą žmonės pasakojo vieni kitiems puse lūpų, pašnibždomis, reikšmingai susižvalgydami, pečiais patraukydami. Kažin, tiesa tai ar pramanas, o gal sapnas, bet šis pasakojimas dvelkia kažkuo paslaptingu ir neįtikėtinu… Pats žmogus, žmonės sakė, dievagojosi, kad taip tikrai buvo.

Kiek menu, jis nemelagis buvo. Negali pasakyti, kad Rugutis būtų kitoks negu visi, tačiau turto turėjo daugiau negu kiti kaimynai. Stengėsi žmogus, savo gero be reikalo pavėjui nelaidė, o visi žino, kad dedant centą prie cento, sudėsi litą.

Litą prie lito — avis sur minkštą pažintys dešimtis, paskui ir šimtus skaičiuosi. Kas avis sur minkštą pažintys, deda, kaupia, tas ir turi. Jeigu pats stengsiesi, tai ir Dievulis šio to į kraitę įmes. Tik šiukštu, svetimo gero nevalia grobti, kito žmogaus turto gudrumu ar apgavystėmis užvaldyti negalima — didelė nuodėmė. Sunku dabar pasakyti kam, kada ir kokios skriaudos yra padarę, gal ji ne tokia jau ir didelė buvo, bet visgi… pasitaikė. Žmogus dažnai į keliones išvykdavo, tai vienokį, tai kitokį reikalą tvarkydavo, o sėkmingai sutvarkius, žiūrėk, jau ir pinigėlis koks kišeniuj skimbtelėdavo.

Negaila, jeigu žmogus ant pečių turi galvą, o ne kokį molinį suskilusį puodą ar kopūstą, moka galvoti, kombinuoti, suktis. Padėk jam, Dieve! Tik ponas Dievas neskubėdamas ir po nedaug sterblėn tebėrė, todėl sumanė Rugutis visą tą reikalą paspartinti ir į pagalbą pasikviesti … patį Nelabošių. Sumanyt sumanė, bet norint prisikviesti jį ateiti, reikia šį bei tą žinoti: kaip, kada, kur, kiek?

Gal rankomis skėsčioti ar kojomis trepsėti, o gal juodą gaidį pasodinti ant juodos vištos tryliktą dieną padėto kiaušinio? Rugutis po svietą bekeliaudamas ir žiniuonių beklausinėdamas šį bei tą sužinojo. Smulkmenų apie tai kaip pasiruošė atlikti šias apeigas turbūt niekam nepasakojo, bet atliko viską kas reikia. Vėlų rudenį, lyg tai po Vėlinių, sulaukęs vidurnakčio, išėjo galulaukėn ir sušvilpė tris kartus.

Kažkas irgi sušvilpė lyg atsakydamas. Pasigirdo kažkur už Padubnyko. Antrą kartą jau arčiau — ties Linmarka, o trečiąjį kartą jau visai šalia namų rytų europos pažintys uk. Manė, kad jau pasislėpė, tačiau Kažkas paskui jį irgi atsekė ir, pasirodė, kad jau irgi viduje besąs.

Rugutis sako, paklausęs, kas jis toks esąs. Jis pats, be abejo, žmogaus mintis perskaitąs, norint galįs padėti, tik… reikia krauju pasirašyti. Kaip buvo toliau?

Prisimenu šį žmogų: baigė jis savo gyvenimą toli nuo namų, mirtis jo buvo baisi… Amžinąjį atilsį jam. Jame apie uosius metus įvyko baisi tragedija.

neištikimas pažintys ko nedaryti kai jūsų pažintys vaikinas

Apie Lapkauskų nelaimę žmonės ilgai kalbėjo, o toji baisi žinia, sukrėtusi daugelį sodiečių, pasklido toli po aplinkinius kaimus. Buvo labai gili žiema, sniego prisnigo virš tvorų, vėpūtiniai siekė net pastoges, o sniegą vis nešė ir nešė. Dangus maišėsi su žeme, baltomis sniego paklodėmis užklojo žemę, miškus, krūmynus ir sodybas. Pūga vis siautėjo ir begaline sniego gausybe uždengė kelius bei takelius, nepalikdama galimybės nei praeiti, nei pravažiuoti. Lapkauskų šeimoje augo, berods, trys vaikai.

Vienas, kaip pasakojo aplinkiniai, gyveno mieste. Lapkauskas buvo siuvėjas kriaučius ir aplinkinių kaimų žmonėms siuvo kailinius. Gerai savo amatą išmanė žmogus — pasiūdavo dailiai: rūbai gulė patogiai, per siūles šonų nespausdavo, buvo nei per avis sur minkštą pažintys, nei per siauri. Turėjo sūnų, kuris sirgo — dvasios ligą turėjo. Kartas nuo karto pasigydydavo ligoninėje ir namo sugrįžęs tėvams padėdavo ūkio darbus dirbti. Sako, tykus ir ramus vaikinas buvęs, neagresyvus ir paslaugus.

A r ne taip sutarėme? Tokiu atveju, išmintingasis Trasi- machai, ar neprisieis padaryti išvadą, kad yra tei­ singa daryti priešingai, negu tu sakai? J u k silpnes­ niesiems įsakoma vykdyti tai, kas stipresniesiems yra nenaudinga! Nusta­ tęs šiuos du dalykus, jis sutiko, kad stipresnieji kar- b tais liepia silpnesniesiems ir valdiniams vykdyti tai, kas jiems pažintys olandija ian yra nenaudinga.

Iš viso to išeina, kad nėra nė kiek teisingiau daryti tai, kas stipres­ niesiems naudinga, negu tai, kas jiems nenaudinga. Silpnesnysis šitai turi vyk­ dyti - tai ir esą teisinga. Ar galiu teigti, kad tu šitaip sakei? Argi tu manai, kad aš stipresniuoju vadinu tą, kuris klysta, ir tada, kai jis klysta? Arba skaičiuotoju tą, kuris skaičiuodamas suklysta, tada, kai jis suklysta ir kaip tik dėl tos jo klaidos? Aš manau, kad mes tik taip sakome, jog gydytojas suklydo, skaičiuotojas sukly- e do, gramatikas suklydo.

Socialinis gyvenimas.

O iš tikrųjų kiekvienas iš jų - tiek, kiek jis yra vertas to vardo, kuriuo jį va­ diname, - niekuomet nesuklysta. Tad, tiksliai kal­ bant - nes ir tu giriesi tiksliai kalbąs, - niekas, kas gerai išmano savo darbą, neklysta, nes klystama tik tuo atveju, kai trūksta žinių, kitaip tariant, meist­ riškumo. Taigi nei amatininkas, nei išminčius, nei valdovas, kai jis yra tikras valdovas, niekuomet ne­ suklysta, nors dažnai sakoma, kad gydytojas sukly­ džentelmenas etiketas, valdovas suklydo.

Šitokia prasme tu ir turi su­ prasti mano atsakymą. O labai tiksliai kalbant, vai- dovas - kiek jis yra tikras valdovas - neklysta; jis neklysdamas išleidžia įsakymą, kuris j a m yra ge­ riausias, o valdiniai turi jį vykdyti. Taigi, kaip jau iš pradžių sakiau, avis sur minkštą pažintys yra daryti tai, kas naudinga stipresniajam. Man visai nesvarbu. Bet tu ne­ įstengsi to padaryti. A r tikras vairininkas yra jūrei­ vių vadovas, ar jūreivis?

Jis vadinamas vairininku ne dėl to, kad plaukia, o dėl to, kad vairuoja ir vadovauja jūreiviams. Todėl ir atsirado gydymo menas, kad mūsų kūnas yra netobulas ir negali pasitenkinti būdamas toks, koks yra. Menas ir buvo sukurtas tam, kad parūpin­ tų kūnui tai, kas jam naudinga.

Ar, tavo m a n y m utaip sakydamas aš teisingai atsakyčiau? Argi pats gydymo menas nėra tobulas? Ar apskritai menui dar yra reikalinga kokia nors kita klipai remiantis mbti, kaip, pavyzdžiui, akims reikalingas re- gėjimas, ausims - klausa, ir todėl j o m s reikalingas koks nors kitas menas, kuris surastu ir parūpintų, kas j o m s naudinga?

O gal ir pačiame mene yra koks netobulumas, ir kiekvienam menui reikalingas ki­ tas menas, kuris surastų, kas pirmajam naudinga, o šiam ieškančiam menui reikia vėl kito, ir taip be galo? Ar gal pats menas susiras, kas avis sur minkštą pažintys naudinga? Juk nė vienas menas neturi jokio trūkumo, jokios kliaudos, ir jis privalo ieškoti to, kas naudinga ne kam kitam, bet tik tam dalykui, kurio menas jis yra.

Tuo tarpu pats menas, kol jis yra menas tikslia to žodžio pras­ me, ištisai tikras menas, lieka nepažeidžiamas ir grynas. Na, žiūrėk, ar pagal tavo tiksliausią svars­ tymo būdą taip išeina, ar kaip kitaip? Ir kiekvienas kitas menas ieško ne to, kas jam pačiam naudinga, nes jam nieko nereikia, bet to, kas naudinga tam dalykui, kurio menas jis yra. Vargais negalais jis su tuo sutiko. Kai jis sutiko, aš tariau: - A r lygiai taip pat ir kiekvienas gydytojas - jei jis yra tikras gydytojas - ieško ne to ir įsako ne tai, kas yra naudinga gydytojui, bet tai, kas naudinga ligoniui?

Juk sutarėme, kad gydytojas tikslia šio žo­ džio prasme yra kūnų valdytojas, o ne pinigų glem- žikas. Juk šitaip sutarėme? Trasimachas vargais negalais sutiko. Ji tavęs neišmokė skirti avies nuo piemens. Tu manai, kad ir valstybių valdovai, kurie iš tikrųjų valdo, žiūri į savo valdinius kažkaip kitaip, negu piemenys į avis, ir kad jie dieną naktį rūpinasi kuo kitu, o ne tuo, kad patys turėtų kuo daugiau naudos.

T u taip toli esi nuėjęs tirdamas, kas yra teisingumas ir kas teisinga, kas yra netei- c singumas ir kas neteisinga, jog net nežinai, kad tei­ singumas ir tai, kas teisinga, iš tikrųjų yra svetimas gėris: stipresniajam ir valdančiajam tai teikia nau­ dą, o tam, kuris paklūsta ir tarnauja, - gryniausią žalą.

Transféré par

Neteisingumas - atvirkščiai: jis valdo iš tikrų­ jų naivius ir teisingus žmones, o valdiniai daro tai, kas naudinga stipresniajam, ir j a m tarnaudami da­ ro jį laimingą, bet patys negauna iš to jokios nau- d dos. Naivuoli Sokratai, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teisingas žmogus, palyginti su neteisingu, visur pralaimi. Pirmiausia sandoriuose, kai vienas su ki­ tu imasi kokio bendro reikalo: tu niekur nerasi, kad, kai toks sandoris baigiasi, teisingasis būtų laimėjęs iš neteisingojo - jis visada pralaimi.

Toliau - santy­ kiuose su valstybe: kai reikia mokėti mokesčius, tei­ singasis, tokį patį turtą turėdamas, įneša daugiau pinigų, o neteisingasis - mažiau; kai reikia gauti, teisingasis nieko negauna, o neteisingasis gerai pa- e sipelno.

Kai vienas ir kitas užima kokią nors vietą valdžioje, net jei teisingasis neturėtų jokių kitų nuos­ tolių, nukenčia jo namų reikalai, nes jis neturi laiko jais užsiimti, o iš valstybės reikalų jis negali pasi­ pelnyti, nes yra teisingas. Be to, jis įsipyksta gimi­ naičiams ir pažįstamiems, nes, nenorėdamas pažeis­ ti teisingumo, atsisako jiems padėti. O neteisingam žmogui viskas klostosi priešingai.

Aš turiu galvoje tą, kuris, kaip sakiau, sugeba gerai pasipelnyti. Jei­ gu nori nuspręsti, kiek asmeniškai naudingiau yra būti neteisingam negu teisingam, turi gerai į jį įsi- žiūrėti.

Lengviausiai tai suprasi, jeigu imsi aukš­ čiausio laipsnio neteisingumą, kuris neteisingąjį pa­ daro laimingiausią, o neteisingumo avis sur minkštą pažintys ir tuos, kurie nenori neteisingai elgtis, - nelaimingiausius.

Kategorija

Tokia yra tironija. Jinai ne po truputį grobia sveti­ mus turtus, bet iš karto, griebdamasi klastos ir smur- b to, ir nedaro skirtumo tarp to, kas šventa ir nešven­ ta, kas miunchenas greitasis pažintys ir kas visuomenės. Jei paskiras as­ m u o padaro tik dalį šių nusikaltimų, jis yra bau­ džiamas ir užsitraukia didžiausią gėdą. Tokius žmo­ nes vadina šventvagiais, vergų grobikais, įsilaužė­ liais, plėšikais, vagimis - pagal tai, kokį nusikalti­ mą jie padarė.

O jei kas ne tik atima iš piliečių turtą, bet ir juos pačius paverčia vergais, tokius žmo­ nes, užuot pavadinę kuriuo nors gėdingu vardu, va- c dina laimingais ir turtingais ne tik bendrapiliečiai, bet ir kiti, kurie sužino, kad jie padarė pačius di­ džiausius nusikaltimus.

Mat tie, kurie smerkia ne­ teisingumą, bijosi ne elgtis neteisingai, o patys pa­ tirti neteisingumą. Tad neteisingumas, Sokratai, jei jis didelis, yra stipresnis už teisingumą, labiau pri­ tinka laisvam žmogui ir yra valdingesnis; teisingu­ mas, kaip jau iš pradžių sakiau, yra tai, kas naudin­ ga stipresniajam, o neteisingumas yra naudingas ir pravartus pats sau.

aklas pažintys galerija kai pirmą kartą pažintys kaip dažnai skambinti

Ir aš pats jo šito prašiau sakydamas: - Gerbiamasis Trasimachai, pabėrei m u m s tokius žodžius ir dabar ruošiesi išeiti nei pakankamai įro­ dęs jų tikrumą, nei pats būdamas įsitikinęs, kad iš tikro taip yra, kaip tu sakei. Negi manai, kad tai e menkniekis - imtis apibrėžti tokį dalyką? Juk tai gyvenimo taisyklė, pagal kurią gyvendamas kiek­ vienas iš mūsų turėtų gyvenime kuo daugiausiai naudos!

Gali atsitikti taip, kad jos paprasčiausiai nebus kam vykdyti. Taigi mano balsas — tai balsas iš dar vieno Sąjungos kampelio, kuris pagal kitų regionų liūdną patirtį gali pavirsti taip pat karštu tašku. Taigi pietryčių Lietuvoje yra toks Vilniaus kraštas, kur tankiai gyvena per ketvirtį milijono lenkų tautybės gyventojų. Suprantama, gali kilti klausimas, o čia kas per problema. Beje, tai ilga istorija, siekia ji tolimus laikus, bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Tuo pačiu tai precedento neturintis pavyzdys, kai nedidelės lenkų tautos dalies likimas daugelį amžių buvo sprendžiamas jai pačiai nedalyvaujant.

Tam patvirtinti pateiksiu kad ir visiškai neseną laiko atkarpą. Po Spa­lio revoliucijos, dvidešimtaisiais metais, Vilniaus kraštas įėjo į atsikūrusios Lenkijos valstybės sudėtį buvo J. Pilsudskio ordų okupupotas — A. Tai buvo pripažinta ir Tarybų Rusijos, ir Tarybų Lygos. Pagyvenę ne visus dešimt metų Lenkijoje, krašto gyventojai vienu plunksnos brūkštelėjimu staiga atsidūrė jau Lietuvoje, taip pat, avis sur minkštą pažintys, bur­žuazinėje. Pasirašydamas žinomojo Ribentropo-Molotovo pakto slaptą papildomą protokolą, m.

Stalinas sutriuškintos Lenkijos Vilniaus sritį su Vilniumi perdavė Lietuvai nuo amžių ne tik šis kraštas, bet ir lekų kolonizuotos lietuvių žemės šiauriau Vyslos — tai Lietuva.

Dovanėlė nemaža, taip sakant, draugiško abipusio susitarimo tvarka. O tai pusė rajono gyventojų, tarp jų — tūkstančių lenkų. Na, o vėliau, aisiais mes jau atsidūrėme TSRS. Gal kai kam pasirodys gana keistas faktas, jog mes nežinome, kur, kieno įtakos sferoje esame šiandieninėje situacijoje. Antra vertus, nuo š. Beje, ir vėl gyventojų nuomonės niekas nepasiklausė.

SPAUDA IR LIUDININKAI APIE VELIONĮ

O mūsų dalyvavimas TSRS liaudies deputatų suvažiavimo darbe — jau veiksmas, darantis žalą Lietuvos valstybės piliečiams. Žodžiu, esame kolaborantai. Pavyzdžiui, šiandien Respublikos teritorijoje veikia dvi viena nuo kitos nepriklausančios prokuratūros — TSRS ir Lietuvos, du nepriklausomi šaukimo į armiją organai.

Vienas šaukia, kitas — atšaukia, dvi sienos, ir panašiai.

  • Bašio 1 Kodėl visa ko pradžioje visada esti šviesa?
  • BIČIŲ KORYS - Bendruomenių kraštotyra - Pasodninkai. I dalis

Mėlyna pažintys programa, žmonių padėties vaizdą sunku perteikti, reikia patiems išvysti ir pajusti. Vėl gali kilti klausimas: o kas gi neramina lenkus šioje situacijoje? Ko jiems bijoti gyventi nepriklausomoje Lietuvoje? Ogi jie bijo to paties, ko ir vadinamieji rusakalbiai gyventojai. Suvažiavimo dalyviai šia tema daug pri­siklausę.

Krašto gyventojai, pasimokę iš karčios istorijos patirties, priėmus Kovo osios aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės, šį kartą norėtų žinoti, kas jų laukia šioje valstybėje, ir nesiruošia būti vedami kažkur užriš­tomis akimis.

Beje, reikia pridurti, kad lietuvių ir lenkų santykius slegia dar ilgametės istorijos krūvis. Dabar, plūstelėjus atgimimo bangai, atsirado retas istorijos šansas — padėti tašką, vadovaujantis gerai patikrintu metodu: yra tauta — yra problema, nėra tautos — avis sur minkštą pažintys problemų. Pavyzdžių čia galima pateikti užtektinai.

Didžiausias pavojus yra tas, jog tai daroma siauro Respublikos vadovau­jančiųjų asmenų rato, kartu su tam tikrų politinių jėgų ir grupuočių lyderiais, prisidengiant, beje, lietuvių tautos vardu. Kol sąjunginiame lygyje vyksta įstatymų kova, kol politikai aiškinasi santykius ir kyla debatai dėl valstybinės santvarkos, kol tvyro tokia painiava ir nesutarimai, darbas bus padarytas. Mes už tautų teisę apsispręsti.

Paprastai ši teisė siejama su nepriklauso­mos valstybės sukūrimu, tai pas mus Lietuvoje ir įvyko kovo 11 d. Tačiau valstybės nepriklausomybė dar nėra jos piliečių laisvė.

Valstybės laisvė turi tapti kiekvieno jos piliečio asmenybės laisvės garantu. Mes sutinkame ir solidarizuojamės su Rolanu Bykovu, aistringai kalbėjusiu apie tai suvažiavimo pradžioje. Deja, dar ne visi išmoko šią teisę praktiškai įgyvendinti, ir, ko gero, dar ilgai mokysimės.

OBJEKTAS „INTRIGANTAS" Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla - LKB Kronika

Taip sakant, iš karto veržiamės šokti, dar neišmokę vaikščioti. Vieną diktatūrą pakeičiame kita, kuriai esant, įsigalioja net tokia teisė, kai viena tauta tampa kitos tautos nuosavybe. Vadinasi, reikia parengti tikslų tautinių mažumų, mažų tautų gyvybiškai svarbių interesų avis sur minkštą pažintys me­chanizmą, kad daugumos valia būtų derinama su mažumos interesais.

Mūsų krašto gyventojai viena iš tokio mechanizmo realių formų laiko autonominio vieneto sukūrimą. Savo valią jie ir pareiškė metų spa­lio 6 d. Deja, anksčiau minėtos politinės jėgos, grupuotės, kai kurie Respublikos vadovybės lyderiai po to antiautonominę kampaniją dar labiau sustiprino. Gerbiamieji deputatai! Tai ne eilinis vienetas suverenitetų parade. Šiuo klausimu mes kalbėjome pirmosiomis savo deputatinės veiklos dienomis ir pirmajame suvažiavime, ir kituose.

Didžiai gerbiamas prezidente! Savo aktyvia užsienio politikos veikla jūs prisidėjote prie pastarųjų revoliucinių pertvarkymų vystymosi visoje Rytų Europoje. Įgyvendintas dar visai neseniai buvęs kone nesuvokiamas dvie­jų Vokietijos valstybių susivienijimas.

Vakarų politikai vadina jus Europos kūrėju. Mes kreipiamės į jus su deputatų klausimu, kaip į TSRS pirmąjį Prezidentą, turintį didžiulių teisių ir įgaliojimų.

Mes kreipiamės į aukštąjį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą: nejau Vilniaus krašto gyventojai, kaip ir praėjusiais dešimtmečiais, gyvens nuolatinės baimės dėl savo egzistavi­mo, dėl savo vaikų ateities atmosferoje, nejau, visą gyvenimą buvę kažkie­no įkaitai, ir toliau liks tame pačiame vaidmenyje? O gal, jeigu mes esame Europos centre — o geografai nustatė, jog Europos centras kaip tik ir yra mūsų krašte, — ir mūsų problemą reikėtų spręsti europietiškai?

Tegu krašto gyventojai savo referendumu, kurio, beje, šiuo klausimu, esant dabartinei Lietuvos vadovybei, mes niekada nesulauksime, patys nusprendžia, kaip jiems toliau gyventi. Turimas galvoje jokiu būdu ne pokario metais nusta­tytų sienų tarp valstybių pakeitimas, o šio krašto gyventojų ypatingo statu­so ir teritorinės savivaldos įtvirtinimas. Jie turi teisę į tokį statusą, nes patys niekada neperžengė savo valstybinės sienos. Tik pati siena ne kartą juos peržengdavo, prieš jų valią atimdama iš jų pilietybę.