Bukas ng deja siete sa pažintys tagpuan

Bet Tūla ten dar negyveno. Kaip buvo praktiškai, susiraskite youtybėje karo nusikaltėlio, kurio Hagos tribunolas verkia, Igorio Strelkovo-Girkino įrašus. Kitados nubudęs naktį, gurkštelėjęs nudūkusio alaus, pro Aurelitos Bonopartovnos langą aš matydavau tik ramų ir švelnų šventos Panos Marijos Ramintojos bažnyčios siluetą - pačią bokšto smailumą ir dalį grakštaus bokšto. Yra ir liaudies kūrybos adaptacijų, iš kurių kultūros tradicijų prasme, žinoma, labai svarbūs Friedricho Reinholdo Kreutzwaldo sudaryto epo Kalevo sūnus perdirbiniai vaikams , taip pat Kilplos kaimo gyventojai orig. Portfelis - gryna veršio oda, lietpaltis, tar- kim, baltas, su antpečiais ir madinga kloste ant nugaros. Mes nusprendėme, kad viską galime daryti visiškai rimtu veidu, visiškai rimtu tekstu.

Neįvertina medaus Po valandos vyras suvalgo apie gramų obuolių ar kitokių vaisių, o priešpiet leidžia sau pasimėgauti kava su duona. Nustebus dėl tokio pasirinkimo, A.

Olšauskas paaiškina, kad duona taip pat turi cukraus, tad ji puikiai atstoja desertą.

psycho pass pažintys vadovas

Kartais į kavą jis įsiberia šiek tiek rudojo cukraus. Tiesa, pirmenybę visada teikia medui. Deja, lietuviai šio naudingo saldėsio suvartoja vos porą kilogramų.

Olšauskas paaiškino, kad bitės medų perdirba į gliukozę ir fruktozę. Žmogaus organizmui jį lengviau pasisavinti nei cukrų. Pastarasis gerokai apsunkina organizmo veiklą.

Į Burbiškį sugrižęs šeimininkas

Svajoja apie milijoną Visuomeniniais pagrindais skaitantis paskaitas įvairioms auditorijoms ir važinėjantis po visą Lietuvą fitoterapeutas apgailestauja, kad pas mus vis dar skeptiškai vertinamos galimybės sveikti be vaistų ir ilginti žmogaus biologinį amžių.

Kovo mėnesį Seime vykusioje konferencijoje apie biologinio amžiaus ilginimą ir senėjimo problemas paskaitas skaitė 11 šalių atstovai. Užsieniečiai gyrėsi, kaip per tris mėnesius gali kardinaliai pagerinti žmogaus sveikatą. Tad nieko nuostabaus, kad Algimantas kartais pasvajoja, ką veiktų su išloštu milijonu. Aktualiausia — vėžys Profesorius nuolat nemokamai konsultuoja žmones, kaip pasitelkus augalus, subalansuotą mitybą ir sveiką gyvenimo būdą įveikti ligą.

Jo patarimų neretai klausia ir gydytojai, patys susidūrę su onkologine liga. Per paskaitas A. Olšauskas iš klausytojų dažnai sulaukia klausimų apie vėžį ir kaip nuo jo apsisaugoti. Tada vietoj dviejų kartų ląstelė pasidalija į 3—5 ar daugiau kartų. Taip ji "suvėžėja" ir dariniai sparčiai dauginasi. Jei toks žmogus valgo vištieną, užterštą hormonais, vėžinių ląstelių augimą sustiprina 10 ar 15 kartų.

O ką daro chemija, pesticidai, konservantai, sunkieji metalai Pristabdo amžių 75 metų A. Antrojo pasaulinio karo metą vaizduojantis kūrinys Ugnis užtemusiame mieste orig. Tuli pimendatud linnas, irgi remiasi rašytojo vaikystės prisiminimais apie gyvenimą vokiečių okupacijos metais. To meto kritikas Heino Väli priekaištavo E. Raudui, kad jis ne visai gerai perteikė ideologinę to laikotarpio įvairovę, atskirų visuomenės grupių nuotaikas ir kad liko nepastebėta socialistinės santvarkos įtaka8.

Turėdami galvoje, kad E. Raudas tuo pat metu rašė vieną iš nedaugelio kūrinių suaugusiesiems Pėstininkai orig. Etturidkuris m. Pėstininkai atspindėjo tuo metu rizikingą požiūrį ir sampratą. Tai istorija apie tris jaunuolius, tarnavusius Vokietijos karo pajėgose ir po karo neradusius kitos išeities savo siekiams įgyvendinti, kaip tęsti partizaninę kovą su sovietais. Vaizduojama atvirai ir skausmingai, ir veikėjų darosi gaila. Nors romanų konkurse kūrinys buvo įvertintas skatinamąja premija, tuometinė kritika autoriui prikišo, kad personažai seklūs ir abejingi9.

Audioknyga | LRT Radijas

Priekaištas veidmainiškas, nes septintojo dešimtmečio pabaiga nebuvo toks laisvas laikas, kad galėtum giliai ir atvirai perteikti pokario jaunuolių nuotaikas arba tai, kas nutiko keleriais metais vyresniems bendramoksliams, apie ką buvo kalbama tarp draugų ir savo namuose. Galbūt sukurti tiek daug pasakų E. Raudą paskatino būtent nepalankus kritikų požiūris į jo kūrinius apie realų gyvenimą?

lėlės pažintys kash

Tačiau nėra abejonių dėl vieno: E. Raudo kūryba lig šiolei yra puikus meistriško stiliaus pavyzdys. Jo žodžiai gerai parinkti, pasverti, spalvingi ir kartu labai natūralūs. Kaip kad vaikai turėtų valgyti tik švarų ir natūralų naminį maistą, taip ir jiems skirtų tekstų žodžiai turėtų būti labai rūpestingai parinkti ir suprantami, sakinio struktūra — aiški. Raudo tekstų neperrašysi geriau, juose negalima pakeisti arba perkelti nė žodžio: ritmas, skambesys, reikšminis atspalvis — viskas išjausta iki galo.

Puiku, kad E. Raudas dar spėjo sudaryti atsiminimų knygą Sąsiuvinis mėlynais viršeliais orig. Siniste kaantega klade,kuri padeda suvokti jo literatūrinės raidos foną ir supažindina su kultūros veikėjais, bendravusiais su jo šeima. Aino Pervik Aino Pervik g. Raudo, kai jiedu dirbo leidykloje redaktoriais Pirmasis A. Pervik kūrinys Kerstės draugė Mina orig. Kersti sõber Miina pasirodė m.

Tai viena iš pirmųjų knygų, kurią prisimenu iš vaikystės kaip kuriančią tikrą ryšį su rašytoju: su manimi, skaitytoja, jis rimtai kalba apie tikrą gyvenimą.

Kalba apie tai, kad draugystė yra malonus ryšys, kad žmogui reikia draugo, o kartu — kad būti draugu ne visada lengva, kad tikra draugystė atlaiko išbandymus, o skausminga patirtis praturtina žmones. Kritikai šioje istorijoje įžiūrėjo sentimentalumą ir išpūstus jausmus11, bet man, skaitančiam vaikui, tie jausmai buvo svarbūs, ši knyga skatino pasitikėti literatūra.

Būdama kaimo pažintys australija vaikų mama, A. Pervik daugiau vertė, negu rašė vaikams, bet m. Kunksmoor, į rusų k. Jansson veikėją Morą. Netrukus išėjo ir tęsinys Kunksmora ir kapitonas Trumas orig. Kunksmoor ja kapten Trumm,o dabar ši istorija daugelio leidimų, lėlinio filmuko ir teatro pastatymų dėka žinoma jau ne vienai kartai, be to, pakartotinai verčiama į užsienio kalbas.

psichologija pažintys gali būti gana patogu

Edgar Valter Pasak A. Kunksmora yra ragana, gyvenanti mažoje saloje, atskirai nuo vadinamojo didžiojo pasaulio, ir įvaldžiusi gydymo augalais ir žodžiais meną. Pasitelkusi stiprią intuiciją, ji gali numatyti katastrofas.

Ji turi galių išvengti nelaimių arba blogiausiu atveju — panaikinti jų padarinius: pakilti į orą arba sustabdyti paukščių būrį, arba išvalyti iš jūros naftą, išsiliejusią sudužus laivui. Gydymo motyvas primena autobiografinį A. Pervik pasakojimą, kuriame ji prisimena savo felčerį tėvą, leisdavusį dukrai valandų valandas sėdėti medicinos punkte ir stebėti jo darbą.

Mažoji Aino mokėjo nustatyti diagnozę ir paskirti vaistų, padėdavo tėčiui išskalbti ir susukti nešvarius tvarsčius Gydymo, fizinės ir dvasinės pagalbos bendrakeleiviui ar bet kam kitam tema ryški daugelyje A.

Pervik knygų.

Šurajevas: jei humoras nieko neįžeidžia, tai silpnas humoras Humoristas Olegas Šurajevas priekyje. Mes neskriaudžiame nė vieno žmogaus, kuris potencialiai galėtų būti silpnesnis, pavyzdžiui, negu aš. Kaip ir kodėl gimė toks sumanymas?

Arabelos orig. Arabella, mereröövli tütar, veikėjas Hasanas pasirodo naudingas piratų laive, nes moka gydyti. Būdama šalia jo, pirato duktė bando analizuoti savo dvasinį pasaulį, aptarti, iš kur kyla blogis ir kaip jo atsikratyti.

Fantastinėje veikėjų gyvūnų istorijoje Pelkių baubas ir driežas orig. Sookoll ja sisalik, pelkių baubas įkvepia nuodingo žalčialunkio kvapo ir praranda atmintį. Jis nebežino, kas esąs, kur jo namai ir kokie jo santykiai su kitais veikėjais. Būtent A. Pervik drįsta imtis tokių niūrių temų, bet jos pasakojimas visada skleidžia ramybę ir pusiausvyrą.

Jos tekstuose vaikai jaučia stiprų emocinį atspalvį — jie įtempti arba liūdni, arba juokingi, bet ne nuobodūs. Jos žodyne gausu atspalvių, vartojami įdomūs tarminiai arba senoviški žodžiai, sakinys ritmiškas. Arabela, pirato duktė. Edgar Valter A.

Pervik knygose gamtos artumas, natūralus harmoningas gyvenimo būdas neretai kontrastuoja su beprotišku vartotojiškumu, malonumų ir šlovės manija. Iš pradžių pelkių baubas yra švelni būtybė, žvėrys jį laiko pelkę saugančia dvasia. Praradęs atmintį, jis pasidaro šiurkštus ir nejautrus net savo mylimam driežui. Jam rūpi tik linksmybės ir smagumas. Skaniai pavalgyt ir atsigert, maloniai pamiegot, smagiai kaip driežui pasikandžiot.

Jis vis dar nesiryžo eiti. Buvo liūdna, kad nepavyko užmegzti jokio ryšio su driežu. Tarsi jie nebūtų kone visą vasarą praleidę drauge.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Ir vis dėlto! Praėjo dar kiek laiko ir plyšyje pasirodė švelni, daili driežo galva. Bet tai vienintelis dalykas, kurį per visą istoriją išgirstame apie driežą! Taip rašytoja kuria šio paslaptingo veikėjo charakterį.

Pervik — viena produktyviausių pastarojo pusšimčio metų estų vaikų literatūros autorių. Maailm Sulelise ja Karvasega, ir Plunksnuotė, Pūtikas ir juodasis vienuolis orig. Suleline, Puhuja ja must munk, Pasaulio tvarka eižėja, gimtieji namai nyksta, veikėjai švaisto gyvenimus dėl svaigalų ir nepastovių santykių.

Niekas nedrįsta pasitikėti kitais, vieni kitiems buria piktą lemtį. Šias niūrias temas rašytoja gvildena pasitelkusi neįprastas būtybes — Gauruočių ir Plunksnuotę vardai paimti iš m. Dar čia sutinkame nendrinį veikėją Pūtiką, sąvartyne gyvenantį ir narkotikus vartojantį klaikių.

Antrosios knygos istorija kažkuo primena viduramžių legendą apie Hamelno fleitininką, kuris nubaudžia atsisakiusius jam sumokėti miestiečius, fleitos melodija išsiviliodamas jų vaikus.

Tapęs naikintoju, vienuolis agresyvia muzika stengiasi įvilioti vaikus į juodąją skylę. Sekdama pasaką, A. Pervik atkreipia dėmesį į tokius šiuolaikinės visuomenės reiškinius kaip žiniasklaida, svaigalai ir vartotojiškas gyvenimo būdas.

Deja, tai įtraukia vaikus iš mažumės, neleidžia jiems augti kaip asmenybėms, ugdyti aiškios pasaulėžiūros. Kaip teigia A. Pervik, vaikų literatūros užduotis — perduoti senąsias, kartas vienijančias vertybes Įdomi knygų apie Plunksnuotę ir Gauruočių dalis yra dainos.

Dainos — liaudies, populiariosios, vaikų — tai mūsų bendros kultūrinės atminties dalis, jos kuria emocinės bendrystės jausmą. Paula patenka į ligoninę. Piret Raud A. Pervik knygos, viena vertus, yra labai estiškos, todėl estų liaudies tradicijos ir unikalus žodynas vertėjui gali pasirodyti kietas riešutėlis. Kita vertus, ji yra aiškiai tarptautiniam požiūriui atstovaujanti šių dienų vaikų rašytoja, perteikianti visuotines problemas.

Knygoje Drakonai svetimame krašte orig. Daugmaž šitaip: lakūdra! Ko tu, tramtararam, landžioji pas jaunus bernus? Eik, tram tram, į Dom Ofi- cierov, ten rasi, ko ieškai, tram!

  1. Spausdinti Nuomonė: daugiau nei 50 metų augalus tyrinėjantis A.
  2. Pažintys patarimai juokingi
  3. Vilnius: Vaga, Abėcėlės tvarka publikuojama 42 autorių darbų.
  4. Nebaidytų idiotų kraštas
  5. Grupę lydėjo kelionės vadovė Monika Vasylienė.
  6. Augalų žinovas: be ligų įmanoma nugyventi ir metų | leonov.lt
  7. Skirtumas tik toks, kad protingi žmonės stengiasi išsamiai pažinti istoriją ir iš jos klaidų mokytis, o kvaili — ją ignoruoja, nesidomi laiko dulkių nuklota, atseit, nebeaktualia praeitimi ir įsivaizduoja esą nepakartojami.

Kad ir labai išblyškusi, Ce- 28 Perelštein tik šypsojosi. Jos akinių rėmeliai buvo labai '1, stiklai tačiau dūminiai - dėstytojos akių aš nemačiau. Tyrinėjo ji moderniąją literatūrą - tikriau- ten buvo sutikusi ir panašių senučių, gal net aršesnių Ogi jiedvi man kažkuo panašios, ne tik drovumu ar ia šypsena, susidūrus kaktomuša su gyvenimu. Gal dar U atsainumu - et, pasaulis niekad nebus tobulas! O gal kuris los senelis buvo totorius ar bent pusžydis? Vargu, nebent ti, kilęs iš mano gimtinės, kuri, įsiterpusi į Nemuno slė- snūduriuodama dunkso tarp Helsinkio ir Bresto.

Beje, ga- iau pasakyti daug paprasčiau - tarp Simno ir Daugų. Tik Ug vėliau paaiškėjo, kad aš painiojau ir Tūlos senelius, ir netikrus dėdes, ir dar tolimesnius giminaičius, kuriuos inojau kur kas geriau už ją pačią - tai jie, nepaisant pri- usomybės kompartijai, atliko savo krikščionišką prieder- ę - padėjo ją palaidoti - santechnikai, dantistai, dziudo neriai ir netgi anos valstybės saugumo darbuotojai.

Nieko ie juos daugiau nesakysiu, nors žaisti lauką o pažintys rudaplaukį santechni- pažįstu kuo puikiausiai. Nereikia, juk jei nebūčiau kilęs ip tik iš to miestuko, jei nebūčiau bent iš tolo pažinojęs 29 visos tos giminėlės - senelių, retadančių auksarankių dė- džių, simpatiškos dantistės ir rūsčios medžiagų atsparumo dėstytojos, - ko gero, viskas būtų gal ir kiek kitaip susiklostę, netgi tiek kitaip, kad Tūla būtų ir šiandien gyva… Belieka tik naiviai spėlioti, o aš vėl stoviu ant dengto tilte- lio, žiūriu, kaip darbininkai pamažu kelia iš mirusių buvusį Tūlos būstą - verčia pro langą plytgalius, dvokiančius popie- rius, koklių lūženas, senus batus, čiužinius su išlindusiom spyruoklėm; tik bukas ng deja siete sa pažintys tagpuan paliktos vieniškos kėdės aš nematau… Užvertęs galvą į dilgėlėtą šlaitą, pro plikas šakas tariuosi matąs rausva užuolaida užtrauktą Aurelitos Bonopartovnos langą - ir ji, rodos, ten nebegyvena.

Kaip čia viskas arti! Bet Aurelita, girdėjau, kažkur išsikėlė, gal net pabėgo, tik nuo ko? Ten, rodos, auga tik be galo graži, blyškiaveidė, truputėlį panaši į civilizuotą indėnę mergaitė ir jos senmotė Helena Bžostovska - kaukių meistrė, Kiškų ar Sobieskių ainė.

Štai jos abi leidžiasi gatve - pro duonos, daržovių krautuves, vais- tinę - kaip ten su valerijono lašais? Dabar jiedvi eina - žvali, a senatvė ir sirpstanti jaunystė, abi šypsosi įraudu- nuo vėjuko, ir metų praraja susitraukia iki išsirpusios ukšnio uogos didumo, bent taip atrodo šią iškilmingą ilrką.

Jas sveikina kas antras Užupio gyventojas, svei- lr tas žilaausis ponas, kurį sutikęs anksčiau prunkšda- 0 dabar tik šypteliu… Chemijos profesorius, komparti- narys - na ir kas? Tai juk jį, šitą garbų poną, dar nė rengiantį palikti savo partijos, mudu su Aurelita Bono- Tia vieną tamsų vakarą užklupome pačioje Bekešo ir niečio kalno pašlaitėje. O, aš puikiai pamenu, ko mudu buvome nulindę - tai ji įsigeidė žaliojo gamtos patalo, o Žinoma, neprieštaravau.

trumpas guy tikslas: dating problemos

O tada ir aš išvydau: prie klai tvieskiančio žemo lango - trobos čia tiesiog lipo viena t kitos, rėžte rėžėsi į šlaitą - stovėjo kaži koks skrybėlėtas as, pasistatęs tarp kojų portfelį. Stovėjo nė nekrustelėda- I, tarsi kažko laukdamas.

Matėm menkiausią jo krypte- imą - neryžtingą judesiuką, - tik veidą slėpė akla tamsa, 1 koks žemas buvo trobelės langas! Už neuždengto stiklo tėsi ankšta virtuvė, rakandai, rykai - nieko nepaprasto, t mačiau žemiau kelių susigarankščiavusias to vyro kel- 31 nes, viena ranka jis, rodos, prilaikė savo stangrią rykštę.

Bei vis dar nieko nesuvokiau, mudu juk buvom dar neatvėsę nuo savo žalių aistrų. Tik netikėtai tas vyras laisvąja ranka pabar- beno į langą - nekantriai, bent man taip pasirodė, ir žengė dar žingsnelį artyn, tiesiog prilipo prie to švytinčio stiklo. Dunkstelėjo vidujės durys, prie rusų pažinčių svetainė sidnėjus greit priėjo jaunyva dar moteris, kvyktelėjo, šviesa tučtuojau užgeso.

Išgirdom, su kokiu palengvėjimu atsiduso vyras, sualsavo dar tankiau už mudu, mikliai susisagstė, pasitaisė skriblių ir čiupęs portfelį, kone kliudydamas mudu skvernais, pasileido į kreivą Bal- tąjį skersgatvį, kur po Pulkininko butu pusrūsyje tamsavo Aurelitos Bonopartovnos ateljė langai - kartais aš patikėda- vau, kad Užupyje kas antras žmogus buvo susiejęs likimą su menu ir mokslu, o su gyvenimu - visi iki vieno! Vėliau Aurelita iš tolo parodė man tą elegantišką pažiūrėti vyriškį prie požeminio tualeto ties šunturgiu, o dar vėliau aš pats kažkur perskaičiau, kad ekshibicionizmas yra, žinoma, nesveikas reiškinys, traumuojantis paaugles, bet, palyginus su smurtu ir kitais iškrypimais, yra visiškai nežalingas nei pačiam ekshibicionistui, nei aukai.

“deja vu” rewrite (from guy’s perspective/pov tiktok) - olivia rodrigo

Tikra teisybė - Aurelita parodė ir tą moteriškę, Užupio aborigenę,- ėjo ji nešina dviem bulvių krepšiais, smagiai kažko kvatodama - jokių dvasinių traumų! Žilaausis profesorius - iš jo ausų kyšojo žilų plaukų kuokštai - irgi atrodė žvalus, dar standus ir sportiškas, kad ir ekskomunistas. Portfelis - gryna veršio oda, lietpaltis, tar- kim, baltas, su antpečiais ir madinga kloste ant nugaros. Bet jau kumptelėjęs, jau. Gal jis atsikratė ano netikusio įpročio? III ų galų aš vėl atsibasčiau į Užupį, kurį tam tikra prasme iau paveldėti?

Gal čia iš tikrųjų slypi manojo dvasinio paveldo ą? Esu įsitikinęs, kad čia bukas ng deja siete sa pažintys tagpuan begalinis pusseserės išdidumas, besaikė panieka išimties visiems kelnėtiems ir neapykanta ištekėjusioms terims. Iš dievobaimingų tėvų Domicėlė tokios neapy- tos negalėjo paveldėti - išsiugdė ją pati, o jeigu ir pavel- jo, tai nebent iš tos man visiškai nežinomos - teta Lydija flkoj a tik užuominom - mūsų giminės atšakos, kuri dar 33 devynioliktojo amžiaus viduryje, persekiojama už Kalvino re- ligijos išpažinimą - tetos žodžiai!

Jai nepatiko mano tėvo rašysena, ji niekino mano kuklius literatūrinius bandymus, ji nepiktai šaipėsi iš tolimo mūsų visų pusbrolio - šniaukrojančio fiziko ir boksininko, kuris ją visą vasarą ruošė stojamiesiems egzaminams. Oho, Domicėlė! Jos privengdavo visa mūsų giminėlė, net ponas tėvas.

Bet vis tiek neištekėjo - į Čikagą ji šiandien skrenda su savo tolima giminaite, klusnia, beveik nebylia moteryte, arba vežasi kokią bičiulę, irgi užkietėjusią senmergę. Jei ir aš pats visas netikusias savo savybes būsiu paveldėjęs iš anų nepažįs- tamų zalcburgiečių, seniai sutrešusių Suvalkijos kapinaitėse, tai jas gal bent Įdek atsveria kito mano senelio, Aukštaitijos kalvio, genai?

Man rodos, esu pakantesnis pasauliui ir jo tuš- tybei bei pilnatvei nei Domicėlė… Kuo čia dėta Tūla, kurią vis tarsi pamirštu, nors tik dėl jos ėmiausi šitų nelinksmų užrašų?.

Į Domicėlę ji niekuo nepanaši, jei jiedvi būtų buvę pažįstamos, Tula tikriausiai būtų tapusi Domicėlės verge. Bent jau Tūla niekad nebeturės motorolerio, nevažiuos į Vokietiją, niekad nesulauks šešių dešimčių metų… nebe! Bet jei Tūlos senelis, kurį dar vaikas su skrybėle ir lazda matydavau sekmadieniais miesto parke, tikras vargo dzūkas, tai senelė… o, Tūlos senelė!

Net ldžio pabaigoje, kai visas miestas jau mirkdavo Nemu- I, ne visas! Ji, manau, buvo tikra lopolitė, tik ar ji buvo tikroji Tūlos senelė, ar netikro- man buvo panaši į seną povę, iš kurios dar tebesklin- jvusio grožio atšvaitai, kuri nekenčia veidrodžių, balų, 2 lygaus vandens paviršiaus ir jaunų mergaičių, skuban- prošal į gimnastikos treniruotę… Oho, Tūlos senelė! Tik- slai ji irgi turėjo mėlyno kraujo, bent sykį taip prasita- mano motina.

Kaip aš tada troškau, kad toji senelė kur Įsipjautų pirštą! Kur ten, jos rankos visuomet būdavo štos į minkštą šiltą movą… Apie savo genus mudu su niekad nesikalbėjome, tikriausiai ir taip jautėmės esą malūs europiečiai. O gal tiesiog nesuspėjome - juk vos fliitę tetruko mūsų keistokas, nepaisant nieko, drovus, o dėlto be galo gĮaudus ryšys, aš jį juntu iki šiol… tokie ry-matyt, negali visai nutrūkti.

Pasaulio literatūroje esama pavyzdžių apie vienos šeimos narius, palikusius pėdsaką literatūros istorijoje, — broliai Grimmai, seserys Brontë, tėvas ir sūnus Dumas ir kt. Bet vargu ar atsirastų kitas toks svarbus reiškinys kaip Raudų šeima estų literatūroje. Toliau sutelksime dėmesį į Eno Raudo, jo žmonos Ainos Pervik pagal pasą — Aino Raud ir jų dukters Piret Raud darbus, bet negalime nepaminėti ir kitų šeimos narių — pirmiausia Eno tėvų ir Piret brolių. Žinoma, tokios literatūrinės apraiškos šeimoje kelia klausimą, ar talentą lemia genetika, ar literatūrinei saviraiškai daugiau įtakos turi auklėjimas ir šeimos santykiai. Ar giminystę galima nustatyti iš kūrybos?

Jie ne tik apraizgo, bet ir pakeičia, jog negali atsikratyti nei praeitim, nei esatim, ttiicėlė, žinoma, tik pasijuoktų - taigi ji tave pati paspy- kflip sukirmijusį grybą!

Ne, ji gal ir nekalta dėl nelemto i būdo, gal net pati šitai žino?. Kiek atvirukų, knygelių ji n, dar vaikui, atsiuntė iš tolimojo Irkutsko!

O. Šurajevas: jei humoras nieko neįžeidžia, tai silpnas humoras

O ir sugrįžusi ten elgėsi kaip žmogus - jauna dar buvo, dar vylėsi ištekė-. Vieno dalyko negaliu jai atleisti, nors protingas žmogus mirštu ir tai… Tais laikais dar studijavau, glausčiausi uni- rsiteto rūmų fotolaboratorijoje, nors viena koja jau buvau be studentas - Karinė katedra su SSSR didvyriu Volfu Vi- 35 lenskiu priešaky ar užpakaly jau metė mane iš Alma Matcr, nors niekada nė nesvajojau tapti nei kadriniu, nei atsargos karininku.

Slampinėdavau gatvėmis laukdamas paskutiniojo įsakymo - pašalinti! Tokį mane ir sutiko akyloji Domicėlė, o aš jos iškart nė nepastebėjau - ėjau pro Dominikonų mūrus, nudūręs akis į sueižėjusį šaligatvį. Paskui, tiesa, pamačiau, bet ji su savo palydovais jau suko pro tas duris, virš kurių ilgai kabojo bačka… Būčiau užmiršęs - ir užmiršau!

Na ir kas? Tai kas, kad matė? Motina kalbėjo karčiai ir priekaištingai: eina, sako, nuskuręs, nuplyšęs, batai kiauri, nušleivinti! Bijojau, sako, kad nepastebėtų ir nepasisveikintų - ėjo mat su vokie- čiais pietaut!

Atsiliepimai, skundai, komentarai apie įmonę Kauno GRŪDA

Mat kaip! Tikrai būčiau bent linktelėjęs ar net kilstelėjęs nesamą skrybėlę! Domicėlė iš gėdos būtų skra- džiai prasmegusi? Bet ir ne jos tas jautrumas mane įširdino, ne. Juk motinai ji siekė įgelti, ne man!

pažinčių svetainė maklerio

Tai jau bjauru, tai jau visai kas kita… Žinau, Domicėlei nereikia nei mano atleidi- mo, nei rūstybės - kam? Ji puikiai gyvena savo senam, mer- giškam pasaulyje, pagal receptus kepasi obuolių ir varškės pyragus, gyvena sveikai, nors jau nebevažinėja nei motoro- leriu, nei suka hulahup lanką paupy, kaip kadais, vos parka- kusi iš Irkutsko… Dabar jau neširsčiau dėl anų jos žodžių… Tik kol jauni mes esam be galo įžeidus ir pasipūtę: vėliau tai praeina beveik savaime.

Tik ir dairiausi, kad nepasimaišytų koks pažįstamas!