Bukas ng deja siyete sa pažintys tagpuan, The Seven Husbands of Evelyn Hugo

K n y g a a pi e S a n M i k e lę 19 kalno šešėlis, o toliau bolavo vis dar snieguoti Apeninai. Juk jūsų pavardė Sumokėsiu bet kokią kai­ ną. Aš, aišku, iš apdairumo į šį klausimą neatsakiau, nes ir pats, kaip, beje, ir visi tais laikais, šito nežinojau. Altro che San Costanzo! Aš tuoj pat galą gaučiau.

Feb 28, Nora KnyguDama rated it it was amazing · review of another edition Kai išgirstu žodį Holivudas, aš toli gražu nematau ir neįsivaizduoju bukas ng deja siyete sa pažintys tagpuan žvaigždžių pasaulio. Man Holivudas asocijuojasi su tuo auksiniu, tikra prabanga ir elegancija tviskančiu senuoju įžymybių pasauliu.

Koks tada buvo jų pasaulis! Kokie filmai! Dievinu juos ir tiek daug esu jų mačiusi. Žinoma, tada vaidinimo maniera buvo kita, aktoriams neužteko tik mokėti gerai vaidinti: užkopi Kai išgirstu žodį Holivudas, aš toli gražu nematau ir neįsivaizduoju šiandieninio žvaigždžių pasaulio.

Žinoma, tada vaidinimo maniera buvo kita, aktoriams neužteko tik mokėti gerai vaidinti: užkopimui į šlovės viršūnę reikalavimų sąrašas buvo ilgas ir sudėtingas ir tai senuosiuose filmuose akivaizdžiai pažinčių svetainė agra. Nepriekaištingas grožis, itin laibi liemenys, kampuoti vyrų smaktrai, kiekviena aktorė šoka ir dainuoja kaip profesionali artistė.

Pažiūrėkit bent vieną auksinio Holivudo filmą, patys įsitikinsit. Kodėl tiek užsivedžiau apie visą tai? Nes knygos veiksmas vyksta būtent to seno ir gero Holivudo centre. Būtent tuo mane aprašymas ir patraukė.

Įspūdį palilko neblogą, buvo kitaip. O kalbant apie meilės romanus — tai didelis komplimentas. Ar man patiko antrasis susitikimas su Jenkins kūryba? O taip. Daug labiau nei pirmasis. Tikriausiai jų regėjimas sutrikęs. Tėvukas Larsas Andersas iš Forstugano, milžinas su avikailiu ir medinėmis klumpėmis, jau seniai miręs, kaip ir mieloji tetulė Kerstina, jo žmona. Bet mažasis gnom as, kuris sėdėjo sukryžiavęs kojas ant stalo pakraigėje virš karvidės, dar gyvas.

Juk mirštame tik m es, žmonės. Spiečiai berniukų žaidė tarp apverstų valčių ir maudėsi jūroje - žvil­ gantys bronziniai kūnai mirguliavo bangų mūšoje, o seni žve­ jai raudonomis frigiškomis kepurėmis sėdėjo prie valčių pašiūrių ir taisė tinklus. Netoli prieplaukos stovėjo šešetas pabalnotų asiliukų, jų kamanos buvo apkaišytos gėlių puokštelėmis, o šalia čiauškėjo ir dainavo šešetas merginų su sidabriniais smeig­ tukais juodose garbanose ir raudonomis skaromis ant pečių.

Asilaitė, kuri turėjo mane pristatyti į Kaprį, vadinosi Rozina, o mergina - Džoja. Juodos spindinčios jos akys žėrėjo ugninga jaunyste, lūpos buvo raudonos kaip koralų vėrinys ant kaklo, o stiprūs balti dantys tviskėjo kaip perlai tarp džiaugsmingai šypsančių lūpų. Ji pasakė esanti penkiolikos metų, o aš pasa­ kiau, kad dar niekuomet nebuvau toks jaunas.

Todėl aš nušokau nuo balno ir ėmiau neskubėdamas kopti vingiuotu taku į kaimą. Pirma manęs kaip jauna bakchantė straksėjo basakojė Džoja su vainiku ant galvos, iš paskos nuleidusi galvą kiūtino nulė­ pausė senoji Rozina ir kažką mąstė, kaukšėdama dailiom juo­ dom kurpaitėm. O aš neturėjau kada mąstyti - mano galva buvo pilna susižavėjimo ir nuostabos, širdis kupina gyvenimo džiaugsmo, pasaulis atrodė puikus, ir man buvo aštuoniolika metų.

Kelias vingiavo tarp prožimių krūmų ir žydinčių mirtų; šen bei ten mažos gėlytės, kurių niekuomet nebuvau matęs Linė­ 1Ji nukaršusi it.

Ji paėmė gėlę iš mano rankos, švelniai į ją pažvelgė ir tarė: - Fiore. Ji vėl įdėmiai ir meiliai apžiūrėjo gėlę ir tarė: - Fiore. Tos gėlės, pasakė ji, šventam Kostancui, Kaprio patro­ nui, kuris esąs visas išlietas iš sidabro ir tiek padaręs stebuk­ lų, šventas Kostancas, bello, bello! Merginos, nešančios ant galvų tufo gabalus, ilga virtine pamažu artėjo į mus, didingai tartum Erechtejono kariatidės.

Viena, draugiškai nusišypsojusi, padavė man apelsiną. Tai buvo Džojos sesuo, ir, man rodos, dar gražesnė. Taip, jų aštuonetas seserų ir brolių, o dar du in Paradiso3. Jų tėvas išvykęs žvejoti koralų į Berberiją4, pažiūrėkit į puikų koralų vėrinį, kurį jis neseniai jai atsiuntęs, che bella collana! Džoja, bella, bella! Mano koja užkliudė sudužusią marmurinę koloną.

K n y g a ap ie S a n M i k e lę 15 - Taip, - atsakiau, nes Tacitas ir Svetonijus tebebuvo gyvi mano atmintyje, - Timberio cattivo! Priėjome vieškelį ir netrukus atsidūrėme aikštėje, kur du jūrininkai stovėjo prie parapeto virš jūros, keli apsnūdę kapriečiai sėdėjo prieš dono Antonijaus osteriją, o šeši kunigai, klaikiai mostaguodami rankomis, kažką gyvai svarstė ant bažnyčios laiptų.

Molta moneta; niente moneta! Ji einanti išpažinties dukart per bukas ng deja siyete sa pažintys tagpuan, o kiek sykių aš? O ji ar pasisakysianti donui Džačintui, kad aš po citrinmedžiais pabučiavau ją į skruostą?

Žinoma, ne! Perėję kaimą, sustojom prie Puntos Tragaros. Bet Džoja buvo įsitikinusi, kad man nepavyks. Vienas žvejys, užsimanęs surasti žuvėdrų kiaušinių, kažkada ban­ dęs kopti, bet jį nusivedusi jūron piktoji dvasia, kuri, pasiver­ tusi žydru driežu - tokiu žydru kaip Žydroji grota, - gyvenanti ten ir sauganti aukso lobį, paslėptą paties Tiberijaus. Vakarų horizonte virš jaukaus kaimelio dunksojo niūrus rūstaus ir neprieinamo Monte Ed sheeran pažintys sąrašas siluetas.

Bet Džojai visai nepatiko mano sumanymas. Į kalną reikią lipti laiptais - septynis šimtus septyniasdešimt septynias pa­ kopas, paties Tiberijaus iškaltas stačios uolos šlaite, o pusiau­ kelėj, tamsiame urve, gyvenąs žiaurus vilkolakis, kuris jau su­ rijęs kelis cristiani3.

Užlipęs šiais laiptais, atsiduri Anakapryje, 1Pinigai! D au g pinigų; nėra pinigų! Ir mes grįžom į aikštę, kai surūdiję senos campanile3 varpai skambino dvyliktą, pranešdami, kad makaronai jau gatavi. Tre piatti, vino a volontà, prezzo una lira.

Addio, Rosina! Pusiaukelėj pasivijau seną m oterį, nešančią ant galvos didžiulę pintinę apelsinų. Ant vaisių gulėjo laikraščių ir laiškų ryšelis, suvyniotas į raudoną nosinę. Tai buvo senoji Marija Porta-Lettere, Laiškininkė, ku­ ri dukart per savaitę nešdavo paštą į Anakaprį. Vėliau mudu susidraugavome visam gyvenimui, ir aš mačiau, kaip ji mirė, sulaukusi devyniasdešimt penkerių metų.

Ne, jis adresuotas ne jai. Tai galbūt šitas? Ne, tai poniai Dezdemonai Vakai. Kitas laiškas buvo ponui Ulisui Deziderijui.

Feb 28, Nora KnyguDama rated it it was amazing · review of another edition Kai išgirstu žodį Holivudas, aš toli gražu nematau ir neįsivaizduoju šiandieninio žvaigždžių pasaulio.

Kitas laiškas buvo kilniausiajai panelei Rozinai Macareli. Susigaudyti, kas ji per viena, matyt, buvo kur kas sunkiau. Ne, deja, joms laiškų nebuvo.

Vienas laikraštis buvo II reverendo parroco15 donui Antoni1O žkininkė it. HNukaršėlė it. MRudgalvė greitasis pažintys plzen. Taip, ji pati tai žinanti, nes juodu vieni visame kaime teužsisaką laikraščius. Donas Antonijus esąs labai mokytas, ir ne kas kitas, kaip jis, visuomet išaiškinąs, kam adresuoti laiškai, bet šiandien jis išvykęs į Sorentą aplankyti arkivyskupo, todėl ji mane ir paprašiusi perskaityti pavardes ant vokų.

Senoji Marija nežinojo savo amžiaus, bet žinojo pradėjusi nešioti paštą nuo penkiolikos metų, kai teko užvaduoti moti­ ną, kuri nebepajėgė dirbti. Skaityti, aišku, ji nemokėjo. Kai aš jai papasakojau, kad atplaukiau rytą iš Sorento pašto laivu, ir kad nieko burnoj neturėjau, ji man davė dar vieną apelsiną, kurį surijau nenuluptą, o antroji moteris tučtuojau išėmė iš pintinės ir pavaišino mane keliais frutta di mare2, ku­ riuos suvalgęs pajutau baisiausią troškulį.

Ar esama Anakapryje viešbučio? Ne, bet Anarela, la mog­ lie del sagrestano3, galinti man pasiūlyti puikaus ožkos sūrio ir stiklą puikaus vyno iš paterio dono Dionizijaus, savo dėdės, vynuogyno, un vino meraviglioso4.

Be to, dar esanti La Bella Margherita, apie kurią aš, aišku, girdėjęs, kaip ir apie tai, kad jos teta ištekėjusi už un lord inglese5. Ne, to aš nežinojęs, bet nepaprastai norįs susipažinti su Gražiąja Margerita. Pagaliau užlipome paskutiniąją septyni šimtai septynias­ dešimt septintąją pakopą ir praėjome pro skliautinius vartus, kur iš uolos tebekyšojo didžiuliai geležiniai įtvarai, likę nuo pakeliamojo tilto.

Atsidūrėme Anakapryje. Po mūsų kojomis plytėjo visa Neapolio įlanka, apjuosta Iskijos, Pročidos, pinijų prižėlusio Pozilipo, - balta juosta tviskėjo Neapolis, iš Vezuvi­ jaus kilo rausvas dūmelis, Sorento lygumą gaubė Sant Andželo 'K anauninkas it. K n y g a a pi e S a n M i k e lę 19 kalno šešėlis, o toliau bolavo vis dar snieguoti Apeninai. Tie­ siai virš mūsų galvų, prigludusi prie stačios uolos kaip erelio lizdas, stūksojo apirusi koplytėlė.

Skliautinis stogas buvo įg­ riuvęs, bet didžiuliai mūro luistai, sudėti pagal keistą simet­ rišką tinklinį raštą, tebelaikė erdinčias sienas. Vynuogyne žemiau koplytėlės senis kasė gilias vagas jau­ niems vynmedžiams. Vynuogynas esąs jo, kaip ir štai tas namukas, - jis pats jį pasistatęs iš likusių nuo Roba di Timberio akmenų ir plytų, kurios mėtėsi jo sode.

Marija Laiškininkė papasakojo jam viską, ką žinojo apie julian pažintys kalendorius, ir meistras Vinčencas pakvietė mane pasėdėti jo sode ir išgerti stiklą vyno.

Pažvelgiau į namuką ir koplytėlę, ir ma­ no širdis ėmė taip smarkiai plakti, jog vos begalėjau kalbėti. Bet senoji Marija pasakė, kad aš geriau padaryčiau, jei pir­ miau nueičiau su ja ir pavalgyčiau, kitaip nieko nerasiu; al­ kio ir troškulio verčiamas, kad ir nenoromis, turėjau paklau­ syti jos patarim o. Pamojau ranka m eistrui V inčencui ir pasakiau, jog netrukus grįšiu. Perėjom keletą tuščių gatvelių ir sustojom nedidelėje aikštėje.

Stai Gražioji Margerita! Ji padėjo prieš mane didžiulę lėkštę makaronų, atsisėdo šalia ir šypsodama ėmė smalsiai mane apžiūrinėti. Išgėriau į parroco sveikatą, į jos svei­ katą ir į sveikatą jos juodaakės sesers, gražiosios Džulijos, - ji prisėdo bukas ng deja siyete sa pažintys tagpuan mūsų, atnešusi apelsinų, kuriuos m ačiau ją raškant sode. Jų tėvai mirę, o brolis Andrea esąs jūrininkas Dievas žino, kur jis dabar!

Laiku susigriebiau išgerti į tetos sveikatą, nes paskui jau nieko nebesuvokiau - pamenu tik, kad dangus buvo žydras kaip safyras, klebono vynas - raudonas kaip rubinas, o šalia sėdėjo auksaplaukė besišypsanti Gražioji Margerita.

Ak, tasai presto ritorno! Pasukau atgal tuščiomis gatvelėmis, stengdamasis eiti kaip galima tiesiau į savo tikslą.

Buvo šventa siestos valanda visas kaimas miegojo. Saulės nutviekstoje aikštėje nebuvo nė gyvos dvasios. Bažnyčia buvo uždaryta, tik už pravirų munici­ palinės mokyklos durų mieguistai ir monotoniškai gaudė ty­ loje galingas kanauninko dono Natalės balsas. K n y g a a pie S a n M i k e lę 21 O žemėliau gatvelėje stovėjo didinga romėnų matrona. Tai buvo pati Anarela, ir ji draugiškai pamojo man ranka, kviesdama užeiti.

Kodėl aš nuėjęs pas Gražiąją Margeritą, o ne pas ją? Argi aš nežinąs, kad visame kaime nesą geresnio sūrio kaip jos c a c c i a c a v a l l o Kai dėl vyno, tai visi žiną, kad parroco vynas nė iš tolo negalįs lygintis su paterio dono Dionizijaus vynu.

Bet kai Džokonda, besišypsanti šeimininkės duktė, įpylė man antrą stiklą iš naujo butelio, nebeliko jokių abejonių. Taip, dono Dionizijaus vino bianco buvo visų geriausias! Jis gražus kaip sodri saulės šviesa, skanus kaip dievų nektaras, o Džokonda, pilanti vyną į tuščią mano stiklą, panaši į jaunąją Hebę. Argi aš jums nesakiau? Ą Taip, iš tikrųjų vynas buvo stebuklingas, nes staiga ėmiau taip laisvai ir taip nuostabiai sklandžiai kalbėti itališkai, jog motina su dukterimi leipo juokais.

3 metai pažintys jokios pasiūlymą

Pajutau didelę simpatiją donui Dionizijui; m an patiko jo vardas, patiko jo vynas, mielai būčiau su juo susipažinęs. Nieko nesą lengvesnio! Šį vakarą jis turįs sakyti bažnyčioje pamokslą alle Figlie di Maria5. Jis atmintinai žinąs visų kankinių ir visų šventųjų vardus ir net buvęs Romoje pabučiuoti popiežiui rankos.

O ji ar buvusi Romoje? O Neapolyje?

See a Problem?

Tik vieną kartą, savo vestu­ 1 Sūrio rūšis. Čia jums n e k leb on o vynas it. Marijos dukterim s it. Kapryje esą pilna di gente malamente1. Pasakiau Anarelai viską žinąs apie Kaprio šventąjį patroną: ir kiek jis padaręs stebuklų, ir koks jis puikus - visas išlietas iš sidabro.

Stojo nejauki tyla. O kai dėl stebuklų, tai juos galima suskaičiuoti ant pirštų, tuo tarpu šventas Antonijus, Anakaprio patronas, padaręs jų daugiau kaip šimtą. Altro che San Costanzo! Geroji Anarela taip tvirtai tikėjo stebuklingąja švento Antonijaus galia, jog griežčiau­ siai atsisakė paimti iš manęs pinigų.

La Madonna vi accompagni! K art­ karčiais jis pakeldavo spalvoto marmuro nuolaužą ar gabalą raudono tinko ir mesdavo per mūrinę tvorą. Atsisėdau ant sudužusios raudono granito kolonos šalia nau­ jojo savo bičiulio. Telaim ina jus šven ta s A ntonijus! Telydi jus M adona! K n y g a apie S a n M i k e lę 23 Prie mano kojų višta kapstė žemę, ieškodama sliekų, ir staiga priešais išvydau monetą.

Pakėliau ir iš karto pažinau taurią Augusto galvą. Meistras Vinčencas pasakė, kad ji nesanti verta nė skatiko. Tebeturiu tą monetą ir dabar.

Meistras Vinčencas pats vienas užveisęs sodą ir pats savo rankomis pasodinęs kiekvieną vynuogienoją ir figmedį. Sunkus darbas, pasakė jis, rodydamas dideles pūslėtas ran­ kas. Visa žemė čia esanti pilna roba di Timberio, visokių kolo­ nų, kapitelių, statulų nuolaužų ir teste di cristiani2, ir jis turėjęs visą tą šlamštą iškasti ir išvežti, prieš sodindamas vynmedžius.

Kolonas jis suskaldęs ir pasidaręs sodo laiptus, o marmuro ga­ balai, aišku, pravertę namo statybai, bet visa kita jis išmetęs į prarają. Ir vis dėlto jam nusišypsojusi laimė: po pat savo namu iš ne­ tyčių aptikęs didelę požeminę menę raudonomis sienomis kaip anas štai gabalas po persiku.

A nt jų buvę pripiešta dau­ gybė cristiani, tutti spogliati, ballando come dei pazzi3 su gėlėmis ir vynuogių kekėmis rankose. Jis keletą dienų dirbęs, kol nugrandęs tuos paveikslus ir ištinkavęs sienas, bet dar ne tiek būtų triūsęs, jei būtų reikėję susprogdinti uolą ir pasidaryti naują cisterną, gudriai šyptelėjęs, pasakė meistras Vinčencas. Jis jau senstąs ir nebegalįs tinkamai prižiūrėti vynuogyno, o jo sūnus, gyvenantis žemyne su dvylika vaikų ir trimis karvėmis, kalbinąs jį parduoti visi barai vienas greitis ir persikelti pas jį.

Mano širdis vėl pradėjo smarkiau plakti. O koplyčia irgi esanti jo? Ne, ji nie­ kam nepriklausanti, ir sklindančios kalbos, kad joje vaidena­ si. Jis pats vaikystėje matęs aukštą vienuolį, persisvėrusį per parapetą, o kažkokie jūrininkai, lipdami vėlai vakare laiptais, girdėję skambinant koplyčios varpus.

Taip esą dėl to, paaiški­ no meistras Vinčencas, kad Tiberijus, kai čia stovėję jo rū­ mai, fatto ammazzare Gesù Cristo, liepęs nužudyti Jėzų Kristų, ir nuo to laiko prakeikta Tiberijaus vėlė retkarčiais grįžtanti 1Dieviškasis tėvas Augustas bt.

Žm onių krikščionių galvos it. Taip pat sklindančios kalbos, kad jis dažnai pasiverčia didele juoda gyvate. Vienuoliai buvę nužudyti plėšiko, vardu Barbarosa, kuris užpuolęs salą ir išsivežęs savo laivais vergijon visas moteris, pasislėpusias anoje štai pilyje ant kalno, todėl ją ir vadina Castello Barbarossal. Jam visa tai papasakojęs tėvas Anselmas, atsiskyrėlis, m o­ kytas žmogus ir, be to, jo giminaitis; ir dar jis pasakojęs apie anglus, kurie pavertę koplyčią tvirtove ir savo ruožtu buvę nužudyti prancūzų.

Prancūzai, toliau kalbėjo jis, pastatę prie koplyčios didelę patranką bukas ng deja siyete sa pažintys tagpuan apšaudę Kaprio kaimą, kuris buvęs užimtas anglų. Po to prancūzai pavertę koplyčią parako sandėliu - štai ko­ dėl žmonės ją tebevadiną La Polveriera2.

Dabar, aišku, belikę vien griuvėsiai, bet jam tat labai pravertę: jis iš ten pasiėmęs bemaž visus akmenis sodo sienai. Perlipau per sieną ir siauru takeliu užkopiau prie koplyčios.

Visas vidus sulig žmogaus ūgiu buvo užverstas įgriuvusio skliauto druzgais, sienos apraizgytos gebenių ir laukinių sausmedžių, tarp iškerojusių mirtų ir rozmarinų linksmai žaidė šimtai driežų kartkarčiais jie sustodavo ir sunkiai kvėpuodami žiūrėdavo į mane žvilgančiomis akimis. Iš tamsaus kampo, nesudrumstusi tylos, pakilo pelėda; didelė gyvatė, miegojusi saulės atokaitoje ant mozaikinių terasos grindų, iš lėto ištiesė juodus rangus ir, grėsmingai šnypšdama įsibrovėliui, įšliaužė į koplyčią.

Galbūt išties niūraus seno imperatoriaus dvasia tebegyveno griuvėsiuose toje vietoje, kur kadaise stovėjo didinga jo vila? K n y g a apie S a n M i k e lę 25 Pažvelgiau į puikiąją salą po savo kojomis. Kaip jis galėjo apleisti šią vietą ir pasitraukti į kitą, dar neprieinamesnę vilą tarp rytinių uolų, kuri ir dabar tebeturi jo vardą ir kurioje jis pra­ leido trejus paskutiniuosius savo gyvenimo metus? Kokia drąsi svajonė pri­ vertė taip smarkiai plakti mano širdį, kai prieš valandėlę meist­ ras Vinčencas pasakė, jog sensta ir jau pailso ir kad jo sūnus prašąs parduoti namą?

Kokia klaiki, pašėlusi mintis šmėstelėjo man galvoje, kai jis atsakė, kad koplyčia niekam nepriklau­ so? O kodėl ne man? Kodėl aš negalėčiau nusipirkti meistro Vinčenco namo, kodėl negalėčiau sujungti koplyčios su na­ mu vynuogienojų girliandomis, kiparisų alėjomis ir kolona­ domis, ant kurių rymotų baltos lodžos su marmurinėmis dievų statulomis ir bronziniais imperatoriais ir Aš užsimerkiau, kad nedingtų puikioji vizija, ir pamažu tik­ rovė išsklido svajonių prieblandoj.

Salia manęs stovėjo aukšta figūra, apsisiautusi prabangia mantija. Laikas man nieko n e ­ reiškia. Prieš du tūkstančius metų aš stovėjau čia pat, kur mudu stovim dabar, šalia kito žmogaus, kurį čia buvo atvedęs jo likimas, kaip tave atvedė tavo likimas. Jis neprašė laimės kaip tu, jis prašė ramybės ir užsimiršimo ir vylėsi rasiąs juos čia, nuošalioje saloje.

Bukas ng deja siyete sa pažintys tagpuan pasakiau kainą, kurią jam teks su­ mokėti: amžių amžiams gėdos dėme paženklinti nesuteptą sa­ vo vardą. Jis sutiko ir sumokėjo. Vienuolika metų gyveno jis 26 A x e l M unthe čia su keliais ištikimais draugais, didžiai garbingais ir tauriais vyrais. Dukart bandė grįžti į savo rūmus Palatino kalne. Du­ kart jam neužteko drąsos, niekuomet daugiau jo nebeišvydo Roma.

Jis mirė, grįždamas namo, savo bičiulio Lukulo viloje, aname štai iškyšulyje. O prieš mirtį paliepė, kad jį nugabentų neštuvais į galerą, kuri turėjo nuvežti jį atgal į jo salą. Aš negalėsiu gy­ venti, neturėdamas gailesčio, jei man lemta tapti gydytoju. Bet kol ateis tas laikas, ilgus metus matysi iš čia, kaip leisis saulė, palydėdama giedras laimės dienas, ir kaip tekės mėnulis kiekvieną žvaigždėtą svajonių naktį.

Jis uždėjo ranką man ant peties, ir lengvas šiurpas perėjo per mano kūną. Mano atostogos pasibaigė, šį vakarą turiu grįžti ir imtis savo kasdienio darbo toli nuo šios puikios šalies. Be to, aš nemoku galvoti. Sumokėsiu bet kokią kai­ ną.

Bet kaip aš nusipirksiu šį namą, juk mano rankos tuščios? Aš nieko neišmanau apie a r c h ite k tū r ą. Kokį norėtum pasirinkti stilių? Kodėl ne gotišką? Man patinka gotika, jos blandžios šviesos, šiurpus slė­ piningumas.

Nereikia man viduramžių prieblandos! Mano na­ mas turės būti atviras saulei ir vėjui, ir jūros balsui - kaip graikų šventovė. Ir visur daug šviesos, šviesos, šviesos!

Saugokis šviesos! Per didelė šviesa ken­ kia mirtingųjų akims! Bet kur aš visa tai rasiu? Neįkaino­ jami tolimų amžių lobiai užkasti po vynmedžiais, po koplyčia ir po namu. Senojo imperatoriaus kojos kadaise žengė spalvo­ to marmuro plytomis, kurias senas sodietis tavo akivaizdoj mėtė per sodo sieną.

greitas orange county california

Sunaikinta freska su šokančiais faunais ir bakchantėmis, apsikaišiusiomis gėlių vainikais, kažkada puošė jo rūmų sienas. Žiūrėk, - jis parodė pirštu į skaidrias jūros gel­ mes tolimoje bedugnėje. Norėjau tučtuojau šokti nuo skardingos uolos į jūros gel­ mes ir ieškoti savo kolonų. Kur aš rasiu sfinksą? Jis atsivežė tą sfinksą nuo Nilo krantų savo sodui papuošti.

Iš rūmų beliko krūva akmenų, bet žemės gelmėse tebemiega sfinksas. Ieškok, ir tu jį surasi.

pažymėkite pažintys

Tik per plauką išvengsi mirties, kol jį atsigaben­ si, bet vis tiek pasieksi savo tikslą. Aš žinau viską. Iš kur tu šitai žinai?

Nes aš sužinojau, kad čionykščiai draugiški žmonės, nemokantys nei skaityti, nei rašyti, yra daug laimingesni už mane, nors aš iš pat vaikys­ tės gadinu akis, siekdamas žinių.

Kaip ir tu, sprendžiant iš to, ką pasakei. Tu didis eruditas, tu atmintinai moki Tacitą. Tu pažįsti Vokietiją? Atidžiau į jį įsižiūrėjau. Jo laikysena ir elgesys buvo tikro aristokrato, ir tik dabar pastebėjau kardą po raudonu ap­ siaustu, o šaižus jo balso skambesys man pasirodė jau kažkur girdėtas. Juk jūsų pavardė Sulig tais mano žodžiais Kaprio bažnyčios varpai ėmė skam­ binti Ave M aria. Pasisukau į jį - jis buvo dingęs. Studento kambarys Avenir viešbutyje, vis­ kas užversta knygomis - stalai, kėdės ir grindys, o ant sienos išblukusi Kaprio fotografija.

Rytais Salpetrijero, Otel Djė ir La Pitjė palatose vaikštau nuo lovos prie lovos, skaitau vieną po kito žmogaus kančių knygos skyrius, parašytus krauju ir ašaromis. Popiečiais sek­ cijinėse salėse, Medicinos mokyklos auditorijose ar Pastero instituto laboratorijose nustebusiomis akimis tiriu pro mik­ roskopą nematomo pasaulio paslaptis, tuos mažyčius pada­ rus, kurie nulemia žmogaus gyvenimą ir mirtį.

O paskui be­ miegės naktys Avenir viešbutyje, neįkainojamos darbo naktys, besistengiant įveikti atkaklius faktus, pažinti būdingus su­ trikimų ir ligų požymius, visa tai, ką sukaupė ir atrinko visų pasaulio šalių stebėtojai, - kaip tai būtina ir kaip to maža, jei nori tapti gydytoju. Vasaros atos­ togos - Šen Mišelio bulvaro kavinės ištuštėjusios, Medici­ nos mokykla uždaryta, auditorijos ir laboratorijos dykos, kli­ nikos apytuštės.

Bet nėra atostogų žmonių kančioms ligonių palatose, nėra jų ir Mirčiai. Nėra atostogų ir Avenir viešbu­ tyje; jokių pramogų, nebent retkarčiais pasivaikščiojimas po Liuksemburgo sodo liepomis ar atokvėpio valanda, kupina nepasotinamo džiaugsmo, Luvro muziejuje. Be draugų. Be šuns. Net be meilužės. O aš - be jokios Mimi! Taip, laimingi mano draugai galėjo gyventi savo malonumui - vakarais sėdėti kavinėse ir tuščiai plepėti, juoktis, mylėti.

Jų guvus lotyniškas protas dirbo kur kas greičiau negu mano, jų mansardoje ant sienos nekabėjo išblukusi Kaprio nuotrauka, kuri juos akstintų, jų nelaukė brangaus marmuro kolonos po Palazzo di Mare1smėliu. Saitas prakaitas išmušdavo kaktą, širdis kone apmirdavo iš baimės.

Įsmeigęs akis į nubluku­ sią Kaprio nuotrauką ant sienos, tariausi matąs, kaip ji vis labiau ir labiau blanksta, nyksta slėpiningoje ir mįslingoje mig­ loje, kol nebelikdavo nieko, tik vos įžiūrimas sarkofagas, po kuriuo palaidota svajonė Tada bukas ng deja siyete sa pažintys tagpuan įskaudusias akis ir vėl įnikdavau skai­ tyti, genamas pašėlusio įniršio, tarsi prie tikslo lekiantis lenk­ tynių žirgas, pajutęs pentinų dūrius į kruvinus šonus.

poly pažintys atsiliepimai

Taip, tai buvo lenktynės, lenktynės dėl prizų ir trofėjų. Draugai pradė­ jo statyti už mane kaip už favoritą, net pats Metras Cezario galva ir erelio žvilgsniu sakė matąs manyje kylančią žvaigždę kiek žinau, tai buvo vienintelis kartas, kai profesorius Sarko apsiriko, nustatydamas diagnozę, o aš juk daugelį metų įdė­ miai stebėjau to neklystančio žmogaus sprendimus Salpetrijero palatose ir jo priimamajame Šen Zermeno bulvare, kur suplaukdavo pacientai iš viso pasaulio.

Toji klaida man bran­ giai atsiėjo. Ji atėmė iš manęs miegą ir beveik - regėjimą. O gal, tiesą pasakius, ir ne beveik, kol kas dar neaišku. K n y g a apie S a n M i k e lę 31 apie žmogaus smegenis daugiau negu bet kas kitas, - jog kurį laiką tikėjau, kad jo tiesa. Genamas troškimo pateisinti pra­ našavimą, nepaisydamas nuovargio, miego ir net alkio, iš pas­ kutiniųjų įtempdavau visas proto ir kūno fibras, stengdama­ sis bet kuria kaina nugalėti.

Nebevaikštinėjau daugiau po Liuksemburgo sodo liepomis, nebedykinėjau Luvre. Nuo ryto ligi vakaro kvėpavau ligoninės palatų ir auditorijų tvaiku, nuo vakaro ligi ryto - nesuskaitomų papirosų dūmais tvankiame Avenir viešbučio kambaryje. Egzaminas ėjo po egzamino, - de­ ja, taip greitai, kad iš jų nebuvo jokios naudos, - sėkmė lydė­ bukas ng deja siyete sa pažintys tagpuan sėkmę. Darbas, darbas, darbas! Pavasarį turėjau gauti di­ plomą. Laimė visur, ką tik paliesdavo mano ranka, pastovi, stulbinanti, kone kraupi laimė.

Jau buvau išstudijavęs žmo­ gaus kūno, to nuostabaus mechanizmo, sandarą, dam ų jo ra­ tukų darbą, kai jis esti sveikas, sutrikimus susirgus ir tą galu­ tinį suirimą, kuris vadinamas mirtimi.

Jau buvau susipažinęs kone su visomis ligomis, kurios prirakina sergančiuosius prie patalo ligoninių palatose. Jau buvau išmokęs valdyti aštrius chirurginius instrumentus, kad galėčiau vienodu ginklu ko­ voti su negailestingąja priešininke, kuri su dalgiu rankoje vi­ sąlaik - bet kurią dienos ir nakties valandą - klaidžiojo po palatas, kiekvieną akimirką pasiruošusi kirsti. Išties, atrodė, kad Ji galutinai įsikūrė čia, niūrioje senoje ligoninėje, kuri tiek šimtmečių buvo kančių ir skausmo prieglobstis.

Kartais, aklo įniršio pagauta, Ji kaip beprotė įsiverždavo palaton, smog­ davo į dešinę ir į kairę, jauniems ir seniems, iš lėto pasmaug­ davo vieną auką, nuplėšdavo tvarstį nuo atviros žaizdos kitai, ir kraujas išbėgdavo iki paskutinio lašo.

Axel Munthe - Knyga Apie San Mikele Lt - leonov.lt

Kartais aprimusi ir tyli Ji prisėlindavo pirštų galais ir kone švelniu rankos prisi­ lietimu užspausdavo akis kitam nelaimingajam, ir jo veidą nuskaidrindavo šypsena, kai Ji nueidavo. Mano pareiga buvo neleisti Jai prisiartinti, bet aš dažnai nė nepajusdavau, kaip Ji Pritykindavo. Tik maži vaikai prie motinos krūtinės pajusda­ vo Jos artum ą ir krūptelėję nubusdavo, šaukdami veriamu skausmo balsu, Jai praeinant pro šalį. Ir dažnai senos vienuo­ 32 Axel M unthe lės, visą gyvenimą praleidusios palatose, laiku pastebėdavo Ją sėlinant ir suskubdavo prinešti prie lovos kryžių.

Pradžioje, kai Ji pergalingai stovėdavo iš internetinis vietinis pažintys lovos pusės, o aš bejėgiškai - iš kitos, mažai Jos tepaisydavau. Tuomet man rūpėdavo tik gyvybė; žinojau, kad mano paskirtis baigia­ si, kai Ji imasi darbo, ir tik nugręždavau veidą nuo nelemtos savo kolegės, nesitverdamas apmaudu dėl pralaimėjimo.

Bet, labiau su Ja suartėjęs, ėmiau vis atidžiau Ją stebėti ir, juo dažniau Ją matydavau, juo labiau trokšdavau Ją pažinti ir su­ prasti. Pradėjau suvokti, kad Ji turi savo darbo paskirtį bukas ng deja siyete sa pažintys tagpuan kaip ir aš, kaip ir aš turi atlikti savo užduotį, kad mes, šiaip ar taip, draugai, - kuomet kova dėl žmogaus gyvybės pasibaigia ir Ji nugali, geriau be baimės pažvelgti kits kitam į akis ir likti bičiuliais.

Vėliau atėjo net toks laikas, kai ėmiau manyti, kad Ji vienintelis mano draugas, kai ilgėjausi Jos ir kone mylėjau, nors atrodė, kad Ji manęs nė nepastebi.

O, jei būčiau mokėjęs skaityti niaurų Jos veidą! Ko tik nebūčiau iš Jos sužinojęs! Kiek Ji būtų užpildžiusi spragų mano menkame žmonių ken­ tėjimų pažinime!

Juk tik ji viena buvo perskaičiusi paskutinį skyrių, kurio trūko visuose mano medicinos vadovėliuose, skyrių, kuriame viskas išaiškinama, kuriame būna įspėtos vi­ sos mįslės ir atsakyta į visus klausimus!

Bet kodėl Ji buvo tokia žiauri. Ji, galėjusi būti tokia švelni? Kaip Ji galėjo viena ranka atimti tiek jaunų gyvybių, o antrą­ ja suteikti tiek ramybės ir laimės? Kodėl Ji taip iš lėto smaugia vieną auką, o kitą parmuša tokiu greitu smūgiu?

Kodėl taip ilgai kovoja su kūdikio gyvybe, o senio gyvybei mielaširdingai leidžia užgesti per miegą? Ar jos paskirtis ir bausti, ne tik žudy­ ti? Ar Ji ne tik budelis, bet ir teisėjas? Ką Ji daro su tais, ku­ riuos nužudo? Ar jie nustoja gyvenę, ar tik užmiega? Kur Jinai juos deda? Šiandien Ji laimi, bet ar Jos per­ galė galutinė?

Kas bus tikrasis nugalėtojas - Ji ar Gyvybė? Bet ar išties mano misija pasibaigia, kai prasideda Josios? Ąr man reikia nusigręžti nuo akių, kurios maldauja mane padėti, kai jau seniai užkąstas žadas?

Ar aš turiu paleisti tuos virpančius pirštus, įsikibusius į mano ranką kaip skenduolis į šiaudą? Aš buvau nugalėtas, bet ne nuginkluotas, mano ran­ kose tebebuvo galinga smogiamoji jėga. Ji turėjo amžinojo mie­ go taurę, bet ir aš turėjau savo taurę, kurią man patikėjo ma­ loningoji Motina Gamta. Ar tuomet, kai Ji pamažu varvina savo gėralą, negalėčiau įpilti savojo, m ielaširdingai p a ­ verčiančio kančią ramybe, agoniją - miegu?

Argi ne mano pareiga palengvinti mirtį tiems, kuriems negalėjau išsaugoti gyvybės? Senoji vienuolė man buvo sakiusi, kad tai baisi nuodėmė, kad tokia buvusi valia visagalio Viešpačio, kurio išmintis mums nesuvokiama, kad juo daugiau skausmo jis kam teikiąs mir­ ties valandą, juo daugiau jis tam atleisiąs paskutiniojo teismo dieną.

35 metų vyras nevedęs

Net švelnioji sesuo Filomena priekaištingai žiūrėdavo į mane, kai aš, vienintelis iš savo kolegų, prieidavau su morfi­ jaus švirkštu prie lovos, kai nuo jos pasitraukdavo senasis ka­ pelionas, suteikęs paskutinį patepimą.

Tuomet dar visose Paryžiaus ligoninėse galėjai matyti jas, geraširdes, pasiaukojančias Šen Vensen de Polio vienuolyno seseris su dideliais baltais gobtuvais.

Kryžius tebekabėjo ant sienos kiekvienoje palatoje, o kapelionas kas rytą tebelaikė mišias prie bukas ng deja siyete sa pažintys tagpuan altoriaus Šventos Klaros palatoje. Vy­ resnioji, ma mère1, kaip visi ją vadindavo, dar kas vakarą, varpams skambinant Ave Maria, aplankydavo visus ligonius. Tuomet dar nebuvo įsiliepsnoję ginčai dėl ligoninių supasaulietinimo, ir paklaikęs balsas dar nebuvo pradėjęs šaukti: «Salin kunigus! Šalin kryžių!

Lauk vienuoles! Kad ir kaip gaila, netrukus jos turėjo apleisti ligonines. Be abejo, vienuolės turėjo trūkumų. Be abejo, jų rankos buvo labiau M ano motina pranc. Tačiau jų mintys buvo taurios, o širdys tyros, jos aukodavo visą savo gyvenimą darbui, nereikalaudamos už tai nieko - tik kad joms būtų leista melstis už savo globotinius.

Net pikčiausi priešai niekuomet nedrįso menkinti jų pasiau­ kojimo ir neišsenkamos kantrybės. Tuomet buvo kalbama, kad vienuolių slaugytojų liūdni, niūrūs veidai, kad joms daugiau rūpi gelbėti sielas, o ne kūnus, kad jų lūpoms labiau įprasti nuolankumo, o ne vilties žodžiai.

Bet tai buvo perdėm klai­ dinga nuomonė. Priešingai, tos vienuolės, ir senos, ir jaunos, visuomet būdavo nuotaikingos ir patenkintos, kone linksmos, mėgo pokštauti ir juoktis kaip vaikai ir, kas nuostabiausia, mokėjo užkrėsti savo linksmumu kitus.

Joms buvo svetima bet kokia nepakanta. Tikintieji ar netikintieji - visi joms buvo lygūs. Atrodė, kad iš gailesčio pastariesiems jos net labiau rūpinasi jiems padėti ir niekuomet neįsižeidžia, girdėdamos jų keiksmus ir burnojimą prieš Dievą. Man jos visos buvo ne­ paprastai geros ir malonios.

Jos puikiai žinojo, kad aš ne jų tikėjimo, kad nevaikštau išpažinties ir nesižegnoju, praeida­ mas pro mažąjį altorių. Pradžioje vyresnioji lyg ir bandė at­ versti mane į tikėjimą, kuris ją paskatino paaukoti savo gyve­ nim ą kitiems, bet veikiai paliko ramybėje, gailiaširdiškai palingavusi seną galvą. Net mielas senasis kapelionas neteko bet kokios vilties mane išganyti, kai pasakiau, jog mielai su juo pasiginčyčiau, ar esama skaistyklos, bet kad griežtai atsi­ sakau tikėti pragarą ir kad kiekvienu atveju esu pasiryžęs duoti visą dozę morfijaus mirštantiesiems, jeigu jų agonija pernelyg žiauri ir ilga.

Senasis klebonas buvo šventas žmogus, bet su­ gebėjimu ginčytis nepasižymėjo, ir veikiai mudu visam laikui atsisakėme diskutuoti šiuo klausimu. Jis žinojo visų šventųjų gyvenimus ir pirmasis man papasakojo gražiąją legendą apie šventą Klarą, kurios vardu pavadinta viena palata. Taip pat jis pirmasis atskleidė man nuostabius bruožus švento Pran­ K n y g a apie S an M i k e lę 35 ciškaus Asyžiečio, visų dangaus ir žemės paniekintųjų ir ap­ leistųjų bičiulio, kurį jisai taip mylėjo ir kuris ilgainiui tapo ir mano bičiuliu visam gyvenimui.

Bet daugiausia mane išmokė sesuo Filomena, tokia jauna ir graži su baltais augustinų greitasis pažintys bg nuolės naujokės rūbais, nes ji išmokė mane mylėti Dievo Mo­ tiną, į kurią pati buvo panaši. Šventoji sesuo Filomena!

Po dvejų metų mačiau, kaip ji Neapolyje mirė cholera. Net Mir­ tis nedrįso jos subjauroti. Ji nuėjo į dangų tokia, kokia buvo.

Neatiduodamas žmogui savęs, neduodi jam nieko.

Brolis Antuanas, kiekvieną sekmadienį ateidavęs į ligoninę groti vargonais mažojoje koplyčioje, buvo ypač artimas mano bičiulis. Tuo metu man tai buvo vienintelė proga pasiklausyti muzikos, todėl retai ją tepraleisdavau - juk aš taip mėgau mu­ ziką!

Kad ir nematydamas seserų, kurios giedodavo, susėdusios prie altoriaus, lengvai atskirdavau skaidrų ir tyrą sesers Filo­ menos balsą. Kūčių dieną brolis Antuanas smarkiai peršalo, ir Šventos Klaros palatoje ligoniai pašnabždomis pasakojo kits ki­ tam didžią paslaptį, kad vyresnioji ilgai tarėsi su senuoju kape­ lionu ir, gelbėdama padėtį, leido man vargonuoti vietoj jo.

O daugiau tais laikais negirdėdavau jokios muzikos, tik dukart per savaitę vargšas senasis donas Gaetanas ateidavo pagroti išklerusia savo ryla po m ano balkonu prie Avenir viešbučio. Taip pat ir mano bičiu­ liams vargingame Italų kvartale, kurie spietėsi aplink blėsAk, kaip mirtis vis delsia Priglobti sielą alsią!

Atėjo diena, kada toji liūdna m e­ lodija tapo tinkamu akompanimentu ir mano paties mintims, kai sėdėdavau, įnikęs į knygas Avenir viešbutyje, neturėda­ mas drąsos pažvelgti į akis naujai dienai, kai viskas atrodyda­ vo niūru ir beviltiška, o Kapris išblukusioje nuotraukoje - be galo tolimas. Tuomet krisdavau ant lovos, užmerkdavau skau­ dančias akis, ir netrukus šventas Antonijus padarydavo nau­ ją stebuklą.

Užmiršęs rūpesčius, skriedavau į žavingąją savo svajonių salą. Besišypsanti Džokonda paduodavo stiklą dono Dionizijaus vyno, ir kraujas galinga versme vėl suplūsdavo į išvargusias mano smegenis.

Если она согласится, значит план действий готов.

Pasaulis buvo puikus, aš buvau jaunas, pasiruošęs kovoti, įsitikinęs, kad nugalėsiu. Meistras Vinčencas, vis dar plušantis savo vynuogyne, modavo man ranka, kai kopdavau taku anapus jo sodo į koplytėlę. Pasėdėdavau valandžiukę terasoje, apkerėtas nuostabaus grožio, žvelgdamas į salą, nusidriekusią man po kojomis, klaus­ damas save, kaip, po galais, man pavyks užkelti į uolos viršūnę raudono granito sfinksą.

Darbas išties sunkus. Bet aš, žinoma, viską lengvai įveiksiu - ir pats vienas! Išaušdavo nauja diena, rūsčiai žvelgdama pro langą į sva­ jotoją. Atmerkdavau akis, šokdavau iš lovos, su šypsena pa­ sveikindavau atėjūnę ir, griebęs knygą, vėl sėsdavau prie sta­ lo.

Paskui atėjo pavasaris ir numetė į mano balkoną pirmą bulvaro kaštonų žiedelį.

40 plius pažintys australija

Tai buvo ženklas. Išlaikiau egzami­ ną ir išvažiavau iš Avenir viešbučio su taip sunkiai įsigytu diplomu kišenėje - jauniausias Prancūzijoje medicinos dak­ taras. Priima nuo 2 iki 3. Dieną naktį nesiliovė skambėjęs durų varpelis - skubūs iškvie­ timai, laiškai, vizitai. Telefonas, tas baisus ginklas dykinėjančių moterų rankose, dar nebuvo pradėjęs pragaištingo puolimo, kėsindamasis į kiekvieną pelnyto poilsio valandą. Į priimamą­ jį veikiai prisirinkdavo visokio plauko pacientų, daugiausia sergančių nervais; dominavo gražioji lytis.

Nemažai buvo li­ gonių, tikrų ligonių. Aš įdėmiai klausydavau jų pasakojimų ir be galo kruopščiai juos apžiūrėdavau, nes tikėjau galįs bet kuriuo atveju jiems padėti. Apie tuos ligonius man nesinori čia kalbėti. Galbūt ateis diena, kai teks ir apie juos kai ką papasakoti. Daugelis buvo visai sveiki ir nebūtų susirgę, jei nebūtų į mane kreipęsi. Daugelis tik buvo įsikalbėję sau ligą. Visa tai man buvo nauja, nes, be ligoninės, neturėjau jokio patyrimo, o ten tokiems niekams nėra laiko, ir aš pridaryda­ vau aibę klaidų.

Vėliau, geriau pažinęs žmogaus prigimtį, išmo­ kau teisingiau elgtis su tokiais pacientais, bet mes nelabai tesutardavome.