Angelai greitasis pažintys krome

Fit conventus yra organinė pasakojimo, pradėto žodžiais Rex autem, tąsa. Na, išgerkim,—kniostelėjo Dryža. Tetulė dažnai pri̇̀meta po rūbelį. Miegai išlakstė, bet sapno nuolaužos krito iš viršaus, biro pelenais, šaldė atšiauriu vėju. Pirmtakų ąsotį atidėjo šalin, ir kai jau jis atvėso iki vasarodrungio, įleido mieles. Užvirus katilui, sėmė siekeliu salyklą, pylė į kubilą ir plikino, sluoksniais dėdamas į tarpą apynius, kurie atskirai puode virė ir kunkuliavo, skleisdami aitrius ga­ rus.

Visai aišku, kad masių nusiteikimas paremti to­ talitarizmą nekyla nei iš nežinojimo, nei iš smegenų plovimo. Pirmos dosnios ištraukos iš šio embatras de richesses, kuris net ir šiandien dar nėra pakankamai išviešintas ir ištyrinėtas, pradėjo rodytis ryšium su Niurnbergo procesu, kurio metu buvo teisiami svar­ biausi karo nusikaltėliai, metais. Toji medžiaga buvo paskelbta dvylikos tomų leidinyje Nacių sąmokslas ir agresija Nazi Conspiracy and Agression 2.

Tačiau daug daugiau dokumentinės ir kitokio pobūdžio medžiagos, susiju­ sios su nacių režimu, bibliotekose ir archyvuose pasirodė tuo metu, kai išėjo antras minkštu viršeliu šios knygos leidimas, metais. Tai, ką tada sužino­ jau, buvo pakankamai angelai greitasis pažintys krome, tačiau vargu ar dėl tų žinių reikėjo esmingai keis­ ti mano pirmame variante išdėstytą analizę ir argumentavimą.

Atrodė verta pridėti daug papildymų ir citatų pakeitimų išnašose, ir tekstas gerokai padidėjo. Bet visi tie pakeitimai buvo techniniai. Be to, dan ir phil online pažintys priedų aš atsižvelgiau į kai kuriuos svarbiausius įvykius po Stalino mirties - į įpėdinystės krizę ir Chruščiovo kalbą Tarybų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime, taip pat į naują informaciją apie Stalino režimą, esančią paskutinėse publikacijose.

Taigi aš peržiūrėjau trečią dalį ir pas­ kutinį antros dalies skyrių, o pirma dalis, skirta antisemitizmui, ir pirmi keturi skyriai, skirti imperializmui, liko nepakitę. Šis aptarimas, parašytas daug vėliau, savo nuotai­ ka buvo kitoks, nes jame buvo svarstomi tos dienos įvykiai, o dabar daugeliu požiūrių jis jau paseno.

Todėl aš jį pašalinau, ir tai vienintelis esminis pakeiti­ mas šiame leidime, palyginti su antru minkštu viršeliu leidimu. Akivaizdu, kad pasibaigus karui totalitarinis valdymas Rusijoje nepasibaigė. Priešingai, po karo buvo subolševikinta Rytų Europa, t. Lemtingą reikšmę turėjo ne karo pabaiga, o Stalino mirtis, praėjus aštuoneriems metams.

Todėl įvykių požiūriu šios mano pasakojimo dalies nebuvo reikalo tęsti iki mūsų dienų. O jeigu turėsi­ me galvoje šio laikotarpio supratimą, jis nepasikeitė taip drastiškai, kad reikėtų jį iš esmės peržiūrėti ir papildyti. Priešingai negu Vokietijoje, kur Hitleris savo karu pasinaudojo sąmoningai, kad sukurtų, galima sakyti, tobulą totalitarinį valdymą, karo laikotarpis Rusijoje buvo totalitarinio valdymo laikino su­ 2Iš pat angelai greitasis pažintys krome tyrinėjimus ir dokumentinės medžiagos publikavimą skatino dėmesys nusikaltė­ liškai veiklai, o atranką paprastai lemdavo karo nusikaltėlių persekiojimo tikslai.

Todėl didelės dalies labai įdomios medžiagos buvo nepaisyta. Trečios dalies pratarmė 23 silpnėjimo metas. Turint galvoje mano keliamus tikslus įdomiausi yra tarpsniai nuo iki metų ir nuo iki metų, o mūsų turimi šaltiniai, susiję su šiais laikotarpiais, yra tokie pat negausūs ir tokio pat pobūdžio, kaip ir ar net metais. Niekas neįvyko, ir nepanašu, kad ateityje įvyks kas nors, kas duotų mums galimybę nedviprasmiškai pabaigti šią istoriją ir parūpintų mums tokius pat siaubingai aiškius ir nepaneigiamus dokumentinius liudijimus, kaip nacistinės Vokietijos atveju.

Juk nors šiuose archy­ vuose kuriuos vokiečių žvalgyba surado Smolensko partijos komiteto būstinė­ je, o vėliau konfiskavo Amerikos okupacinė kariuomenė Vokietijoje esama apie tūkstančių puslapių dokumentinės medžiagos ir faktiškai išliko visi doku­ mentai iš metų tarpsnio, informacijos, kurią jie mums teikia, men­ kumas tiesiog stulbina. Kur pateikiami skaičiai, jie beviltiškai prieštaringi, įvairios organizacijos pateikia skirtingus duomenis, ir vienintelis dalykas, kurį galima tikrai sužinoti, yra tas, kad daugelis duomenų, jei jie apskritai egzistavo, vyriausybės įsakymu apskritai nebuvo skelbiami3.

Jame nieko nėra apie komunikacijos ir valdymo kanalus. Trumpai tariant, nieko nesužinome apie organizacinę režimo struktū­ rą, apie kurią esame taip gerai informuoti nacistinės Vokietijos atveju4.

Kitaip sakant, nors visada buvo gerai žinoma, kad oficialiosios tarybinės publikacijos skirtos propagandos tikslams ir yra visiškai nepatikimos, dabar atrodo, kad pa­ tikimi šaltiniai ir statistiniai duomenys apskritai niekur ir niekada neegzistavo.

angelai greitasis pažintys krome

Daug rimtesnis klausimas yra toks: ar tyrinėdami totalitarizmą galime nepai­ syti to, kas vyko ir vis dar vyksta Kinijoje. Šiuo atveju mūsų žinios dar nepatikimesnės negu kalbant apie ketvirtojo dešimtmečio Rusiją, iš dalies todėl, kad Kinijai po sėkmingos revoliucijos pavyko daug radikaliau izoliuotis nuo užsie­ niečių, o iš dalies todėl, kad mums vis dar nepadeda perbėgėliai iš aukščiausių Kinijos komunistų partijos ešelonų, o tai, žinoma, jau savaime pakankamai svar­ bu.

Tai, ką mes sužinojome labai nedaug per septyniolika metų, be abejonės, atskleidžia labai svarbius skirtumus: po pradinio kruvino laikotarpio aukų skai­ čius per pirmuosius diktatūros metus apytikriai siekia 15 milijonų, t.

Mes niekada gerai nežinojome, kaip visa tai vyko kasdieniame gyveni­ me, kam ta procedūra nebuvo taikoma - t. Jei tai buvo teroras o veikiausiai buvo kaip tik taipjis buvo savotiškas, ir nepriklausomai nuo jo rezultatų jis nesireiškė masinėmis gyventojų žudynėmis. Buvo aiškiai suvokiamas nacionalinis intere­ sas, šalis galėjo vystytis taikiai, naudotis žmonių, kilusių iš anksčiau viešpatavu­ sių klasių, kompetentingumu ir išsaugoti akademinį bei profesinį lygį.

Lietuvos istorijos studijos. T. 28

Atrodo, kad visa tai prieštarauja tam tikriems būgš­ tavimams, išreikštiems šioje knygoje p. Šie bruožai išryškėjo aštrėjant Kinijos ir Tarybų Sąjun­ gos konfliktui, nors pats konfliktas veikiausiai buvo nulemtas nacionalinių, o angelai greitasis pažintys krome ideologinių, veiksnių. Dar blogiau buvo tai, kad šis konfliktas buvo susijęs su visiškai beatodairiška, nors todėl ir nesėkminga, tarptautine politika, kuria buvo siekia­ ma į visus revoliucinius sąjūdžius įdiegti Kinijos agentus ir atgaivinti Kominterną, vadovaujamą Kinijos.

Šiuo metu sunku spręsti apie visus šiuos įvykius, iš dalies todėl, kad mums trūksta žinių, o iš dalies todėl, kad viskas dar tik for­ muojasi. Nelaimei, prie visų šių neaiškumų, susijusių su pačia šios padėties es­ me, mes pridėjome savo pačių susikurtus sunkumus. Ši ideologija mus gundo kurti savo fikcijas, todėl mes iš principo atsisakome matyti skirtumus tarp įvairių komunistinių vienpartinių diktatūrų, su kuriomis susiduriame tikrovėje, ir tikro totalitarinio valdymo, to­ kio, koks gali atsirasti nors kitokiais pavidalais Kinijoje.

Žinoma, svarbu ne tai, kad komunistinė Kinija skiriasi nuo komunistinės Rusijos ar kad Stalino Rusija skyrėsi nuo Hitlerio Vokietijos. Girtavimas ir nekompetentingumas, taip dažnai minimi visuose trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio Rusijos aprašymuose ir vis dar plačiai paplitę europos pažinčių kultūra metu, apskritai nieko nelėmė nacistinės Vokietijos istorijoje, o nenusakomas nemotyvuotas žiaurumas vokiečių koncentracijos ir naikinimo stovyklose, atrodo, nebuvo būdingas Rusijos stovykloms, kur kaliniai dažniausiai mirdavo ne nuo kankinimų, o dėl betvarkės.

Korupcija, Rusijos ad­ ministravimo prakeikimas nuo pat pradžių, atsirado ir paskutiniais nacių reži­ mo metais, bet jos visiškai nebuvo porevoliucinėje Kinijoje. Tokių skirtumų ga- Trečios dalies pratarmė 25 Įima pateikti ir daugiau; jie labai svarbūs ir yra neatskiriama atitinkamų šalių nacionalinės istorijos dalis, bet jie tiesiogiai nelemia valdymo formos.

Be abejo­ nės, absoliutinė monarchija Ispanijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir Prūsijoje buvo labai nevienoda, tačiau visur tai buvo ta pati valdymo forma.

Paskutinius penkiolika metų ryškus kontrastas negausiems ir nepatikimiems naujiems šaltiniams, teikiantiems faktinių žinių apie totalitarinį valdymą, yra spartus tyrinėjimų, skirtų visokiausioms naujoms diktatūroms, totalitarinėms arba kitokioms, daugėjimas. Be abejonės, tai galima pasakyti ir apie nacistinę Vokietiją bei Tarybų Rusiją. Šiuo metu esama daug veikalų, kurie tikrai būtini siekiant toliau gilintis į šią problemą ir ją tyrinėti, ir aš padariau viską, ką galė­ jau, papildydama savo senąją bibliografiją.

Antrame minkštu viršeliu leidi­ me bibliografijos nėra. Vienintelė literatūros rūšis, kuria išskyrus keletą išim­ čių aš sąmoningai nesinaudojau, yra daugybė memuarų, paskelbtų buvusių na­ cių generolų ir aukštų valdininkų, pasibaigus karui. Kad šitokia apologetika nespindi sąžiningumu, visai suprantama, ir tai nėra motyvas, dėl kurio angelai greitasis pažintys krome derė­ tų nepaisyti. Tačiau tikrai stulbina tai, kad šiuose prisiminimuose visiškai nema­ tyti supratimo, kas gi atsitiko iš tikrųjų ir kokie buvo tie vaidmenys, kuriuos ano meto įvykiuose atliko patys autoriai, ir todėl ši literatūra gali dominti tik psicho­ loginiu požiūriu.

Septynetas. Amzinai tavo

Darėsi jam gera, kad vėl mato savo trobos lubas, ir sūnus tokiu pablogusiu veidu. Nieko nebus. Kad tokie sapnai, nelyginant. Jau matau iškastą duobę. Nenoriu svetur. Slėgs mane svetimoji. Nematysiu trobų, medelių. Nebus užuovėjos. Nemirsi, negalvok. Tik neužmiršk, vaike, kaip kalbėjom.

Prižadė­ jai man. Ir klebonas velijo. Mūsų kapeliuose, po vinkšnom. Mano vieta. Ar išpildysi, sūnau? Tėvo akys žvelgė plačiai, ir sūnus pabūgo to balto, nemirksinčio žvilgsnio. Pusvalandžiui nepraėjus, jis ginė arklius bjau­ riu polaidžio keliu. Nesigailėjo riksmų ir botagų. Kad rastų tik namie. Daktarą rado. Ir dar didesniu įnir­ čiu skubino atgal.

Visu keliu krimtosi, kamlaukė vėlumos, kad galėjo suvėlinti. Ką gi tas daktaras? Nedaug jis ir pasakė. Nedaug ir bežiūrė­ jo. Nusiplovęs rankas vilkosi kailinius: — Širdis. Ir ant plaučių. Obe to —senatvė. Rodos, dar jis ištarė,—blogai,—bet neaiškiai, nusisukęs. Ir paniuręs, beveik piktai, Rokas kartojo tą žodį: —Blogai. Ką tas ponpalaikis tauškia? Kokia senatvė, jei dar vakar dirbo už du?

Ir tiek sveikatos, kad griebęs už kar­ čių dveigį kumelį statė piestu. Tuo pat metu Zlabys vežė kunigą. Gūdi tyla palenkė namiš­ kių ir subėgusių moterėlių galvas. Suklaupusios kinkavo ir lau­ kė išeinant kunigo, kad galėtų ranką pabučiuoti. Pasikalbėjo, palaimino ir paguodęs išvažiavo. Į vakarą ligonis užkando žadą. Sunkiai gergždama krūtinė kilojosi, lyg angelai greitasis pažintys krome į ten, kur daugybė ertmės ir vėjo.

Žvakė degė galvūgalyje. Įvyko visa tai taip sklandžiai, be triukšmo, tartum santarmėje su mirtim. Ankstyvą rytą pribuvo ji ir pasiėmė, kas jai priklauso. Medžiai buvoaptraukti šerkšnos. Kaitodangaus pusė ir vais­ kus ledelis jį pažinčių svetainė apple gerbėjų žemėje. Iš toli atklydo ratų trinksėjimas gruodu. Girgždėjimas svirčių.

Paskui rykavo pempės ir švilpi­ niavo varnėnai užsiėmę kur dailesnius inkilus. Kaimynai, kurie pėsti, raiti ir važiuoti traukė bažnyčion, suko į kiemą ar stabdė arklius ant kelio. Pas dūris sukalbėję trumpą maldą, klūpojo su­ 31 gniaužę kepures ir nuleidę galvas. Degė seklyčioje žvakės, tvas­ kėjo sunešti žolynai ir gūsčiojo giesmė. Lauke kur žvelgsi gražu ir šventiška. Kiemas nušluotas. Takai pabarstyti smėliu ir egli­ šakėmis. Ir alus padarytas, ir jau sukoštas tai didelei šventei.

Tik šunys neramiai unkštė ir dantis prikąsdami kaukė. Kas jiems pasakė, kad senasis šeimininkas, Juozapas Dryža, guli ant lentų? Nugi tos žviglės taip susiknisa, suverčia, jog nebežinai, nuo kurio galo pradėti. Smeigi šakę, o keliasi kitame krašte. Sakikočiai braška, nors pasiusk! Taip sujaukta, kad nė ryto, nė vakaro neberasi,—užpuolė vyrai šeimininkę. Ką aš nabagė, ar tai moteriško darbas? Leki paplasta, puldinėji šen, puldinėji ten.

Išvėsęs kaip jauja vasarą.

Pažintys xxx vandalizavimas

Tegi, buvomsu­ vėrę, buvom. Ką darysi nevėręs. Pabus kiek ir išsitraukia. Juk dirba kaip su kojom. Kad tik nuo akių atstumti. Tegi va, išger­ kit, vyraičiai, rūgštelės —antrininko. Širdis atsigaus. Kad nesugrūstume kartais. Paimk tamsta. Prie klėties visas pul­ kas seka. Sėtuvę miežių iš karto suryja.

Okai reikia surinkti turgui kokią kapelę. Tegi, kažin, vyraičiai, kaip sakot, ar baigsit? Antrasis smeigė statmenai šakę, primindamas koja. Žarų ga­ lai sugirgždėjo pasiekę žemę. Katiliškis 33 —Dar per visą šakę. Vietom ir giliau.

  • Septynetas. Amzinai tavo | Donata Konteniene | download
  • Kai jūs galite gauti praleidimas ultragarsu
  • Z-Library single sign on
  • leonov.lt leonov.ltsLT - leonov.lt
  • Lietuvos istorijos studijos. T. 28

Gal kartais? Alų pabaigėm, tei­ sybė. Tegi, vynelio, gero, vyšninio. Bus, bus, kaipgis. Va, čia šneku, o darbai pažinčių svetainė izraelis laukia,—apsisukusi puolė ir jau kieme, lyg atsiminusi, lyg ir grasindama:—Kad tik mano Klemutė greičiau iš tos karuomenės pareitų!

Pailsėtų mano galva vargdienė. Boba kaip vėtraunė —žioja į visas puses. Kiek nukanda, kiek ne. Ir Klemis negaus valios į savo rankas parėjęs. Tokia bent. Nedyvai, kad Stočkus Raubonių dantį galanda. Purtosi iš tolo. Jauno reikia. Ir turi, nemislyk. Kalvis ramulę suka kuris laikas. Vėliau jie mėžė arklių gardus, versdami didžiausiais plakais. Tvarte buvo vėsoka ir taip erdvu —juo giliau jie leidosi, angelai greitasis pažintys krome balsai skardėjo tartum pamiškėje.

Nukarę nuo skersbalkių šiaudgaliai, aplipę vortinkliais, paliko aukštai, ranka nebepasie­ kiami. Pasispjaudę delnus, iš peties lupo ir sutartinai, lyg susimerkę, krovė valkčio kraštus ir paskui vertė į vidurio įdubi­ mą. Mėšlas,ilgas ir taip sukrautas,nesiduoda lengvai išverčia­ mas. Kitas griebė vadžias: — Nieee! Arklys pamynė vietoje, gyslos suvirpėjo. Priklupdamas prie­ šakinėmis, davėsi pirmyn, lyg mėgindamas išsinerti iš pavalkų.

Subraškėjo pakanktės, vežlankys ienų galuose susigniaužė, ir sunkus valktis išsivertė pro duris į laidarį. Išdvakusios me­ dinašis stebulės maskatavo, bruožėsi į užkaiščius.

Nuo šalydrangių mėšlas driekėsi ir vėlėsi į stipinus. Piemuo varinėjo arklius. Sukdamas aplink galvą vadžias, stačias ant skersos lentelės, lėkė risčia iš lauko tuščiais minkšta pūdymo keliūte. Vincė versdamas pajuto tuojau, kad nesiduoda gražiai šakė po šakės nuo krašto imti. Visas valktis iš karto ju­ da —taip šėtonai mėžėjai sukryžmavoję. Reiškia —baigtuvės nebetoli, jei šitaip.

Andreas Ulrich Angelo Veidas Mafijos Smogiko Istorija 2006 OCR

Jio šūktelėjo mergom: 34 —Vienodžiau, vienodžiau kapstykit! Kas matė taip — krūvom? Ariant stumsis vagoje! Kristina darbavosi atskirai. Sakelė šokinėjo jos rankose kaip gyvas daiktas. Nebodama kaitros, skarelę užsmaukusi ant akių, plėšėsi taip, lyg turėdama užduotį —kuo greičiau baigti ir bėgti kitur.

Kurgi bėgti? Po mėšlavežio eis šienapjūtė. Dar dauguma tebevargsta sodindami burokus, ir kol jie baigs, čia jau bus ir su dobilais apsidirbta.

angelai greitasis pažintys krome

Kaip ugnies pasigriebusi puldinėja moti­ na. Šiemet ypatingai. Yra toks tarpas viduvasaryje, kai rugiai dar tepradeda balti, o pievose jau želia atolas.

Jei lietūs nesu­ gaišina, tai savaitei kitai ateina atvanga. Tada bus vestuvės. Klausėsi Kristina svetimų, tolimų, nesuprantamų žodžių. Barkūnų šluotos susiglausdamos kuždė­ josi tais žodžiais. Raustantis dobilų laukas įvėlė juos savo tankmėse. Ir svėrės gižiai geltonai spigino akis jais.

Ir trupėdami grumstai, ir šakelės koto girgždesys tą patį kartojo. Vestu­ vės bus. Okitą —kalė atkakliai, atstangiai, lyg užsikirsdama širdis: nebus, nebus. Kristina girdėjo širdies neatlaidų kalimą.

Jos dūžiai siekė gerklę, tartum gyvu riksmu verždamiesi apskelbti pasipriešinimą laukams. Ji spaudė krūtinę, angelai greitasis pažintys krome lūpas ir buvo netoli ašarų. Dėl to ji tolinosi į pūdymo kraštą, kad jos veido nepamatytų ir nereikėtų vesti pokalbio su Juze. Ir buvo kažin kas baisaus jos kūne, sąnariuose. Ji traukė skarelę vis giliau ant akių, kad jos tik neišduotų. Kaip atakaitoje nusirpusi slyva, pritvinkusi saldaus vasaros kraujo,—ji galėjo plyšti kiekvieną minutę.

Ji galėjo kristi, tik pajudinus šaką. Į žemę kristi, neišlaikyti to spaudimo iš vidaus, sprogdi­ nančio kraujo gysleles. Visi žino,—motina nelaiko liežuvio,— kad vestuvės jau čia pat. Ir ji tik viena —Kristina —težino, kad taip nebus. Vestuvių nebus! Tasai žinojimas, tas nusivokimas ją dusino.

Ji buvo apsunku­ si tuo didžiu vidaus krūviu, pasijusdama akimirkomis silpstanti ir nebepakelianti tos naštos. Bet ta valanda artėja. Ir jei ji su­ lauks vakaro, tada.

Ji negalėjo spirtis motinai, kuri dideliais 35 žingsniais varė pirmyn, ir užsispyrusi, tą reikalą. Duktė tylėjo. Ir čia ji kaupė —tyloje ir vienatvėje, savo protestą. Jeigu ji tik ištvers iki vakaro! Viskas paruošta. O Dieve, Dieve didis! Laikyk mane ir saugok! Atleisk mano kaltes! Ir tą, kuri bus pa­ daryta. Žemė prasivers po kojų. Užgrius debesys ant jos galvos bus online dating darbą už mane ji ryžosi žengti prieš motinos valią.

Kas bus, kai ji pasiges duk­ ters? ODieve, būk maloningas ir atlaidus! Ji niekotaip nebijojo, niekas pasaulyje jos taip negąsdino, kaip tas, į kurio rankas ją stūmė motina. Ji kybojo, tartum po beržais, ir perplėšta į dvi dalis. Ir štai, jau šiandien, ji atsitolins. Ji išeis, nors to ji dar nepajėgė apimti ir įvertinti. Tik viena —kad jau nebepalies jos šleikščiai gyslota to žmogaus ranka.

Turė­ jo ir savo skerdyklą. Jaučių ir karvių pirkti atvažiuodavo patys į kaimą. Nupirktą gyvulį ūkininkas turėdavo nuvesti į skerdyklą. Buvo ir mėsos krautuvės, taip pat žydų rankose. Ūkininkai karvės priekinę dalį išpardavinėdavo žydams, o užpakalinę - miesto gyventojams lietuviams. Plungė, p. Tik su tokiu rašteliu, liudijančiu, kad veršis buvo jau vienos savaitės, galėjo ūkininkas parduoti jį žydams", - liu­ dija tas pats amžininkas.

Pakalniškis teigia, kad žydai labai skyrėsi nuo žemaičių savo išvaizda, apsirengimu. Retai kurį nebuvo galima atpažinti iš veido. La­ biausiai žydą lietuviams išduodavo kumpa jo nosis ir barzda, nes dau­ guma senųjų neskųsdavo barzdų. Apsirengimas buvo ne kaip ūkininkų, geresnis už mieste gyvenančių žemaičių apsirengimą.

Tiesa, tas žydiškas pasisveikinimas vėliau išstūmė krikščioniškąjį ir žemaičių tarpe. Bet angelai greitasis pažintys krome buvo jie žmonės, geros širdies ir protingi, neužsigauną dėl niekų, nepykstą be reikalo.

Ir kito žmogaus neužgaudavo, ir niekuomet nesikeikdavo. Ar yra kas matęs girtą žydą? Ar yra kas matęs žydus savo tarpe besimušančius? Kultūringesni buvo jie už vietinius kaimo žmones žemaičius", - teigia A.

Tačiau jis pastebi, kad namai žydų, bendrai paėmus, buvo nešvaresni už žemaičių. Ypač iš lauko. Gėlynų nebuvo, nei sutvarkyto gražaus kiemelio, niekur gražios tvorelės, kaip žemaičių apgyventoje Rietavo gatvėje. Aiškiai galėjai matyti, kur žydų gyvenama. Kažką žydiškai, nesuprantamai. Tai buvo šauklys i sinagogą žemjaitiškai]. Iš­ girdę jį visi tuojau uždarydavo krautuves. Greitai po to pamatydavai žy­ dus, ypač senesnius, beinančius sinagogos link, su tamsia pagalvėle po pažastim.

Kam teko būti sinagogoje jų maldos metu, pasakodavo, kad ten didelis triukšmas, kad kiekvienas kalba savo maldas individualiai ir gar­ siai, bet kur į kampą nusisukęs, pirmyn linguodamas.

Kiekvieną vakarą saulėlydžiu žydas stovėdavo kampe apie pusvalandį, į pažintys mergina profilį nusisukęs, pirmyn linguodamas, nesupran­ tama kalba kažką giedodamas, tarytum aimanuodamas, ir kartas nuo karto odinį diržą apie ranką vyniodamas ir vėl nuvyniodamas, prie kaktos kažką prisirišdamas, tokį keturkampį juodą dalykėlį, kuris prie to paties liturginio diržo pritvirtintas buvo.

I kaimą gyventi atvažiuodamas žydas atsiveždavo ir savo varinius katilėlius maistui virti, ir bliūdelius bei šaukštus. Vienas žydas turėdavo du katilėlius, du bliūdelius ir du šaukštus.

Vieni indai mėsiškam maistui, antri pieniškam. Ir pats sau maistą žydas virdavosi. Kiaulienos visai nevalgė, kaip kad katalikas nevalgė bet kokios mėsos penktadieniais. Greitai, lyg slapstydamiesi, lyg viešai rodytis nenorėdami, nuskubėdavo su grabu kapų link, ir tik keli žmonės iš paskos tesekdavo.

Krautuvininkai sa­ vo krautuvių duris tuojau užšaudavo, ir langus uždarinėdavo, kai laidotu­ vių eisena pro šalį skubėdavo.

angelai greitasis pažintys krome

Ir kapai žydų apleisti buvo, netvarkingi. Bet nebuvo tvarkingi nė katalikų kapai Plungėje", - rašo A. Žydus žemaičiai vadino žydais, o visus kitus, kurie nebuvo žydai, vadino žmonėmis.

Žmogus nebuvo žydas, ir žy­ das nebuvo žmogus. Žmonės gyveno ir elgėsi kaip žmonės, o žydai gyve­ no ir elgėsi kaip žydai. Žydai buvo kitokie ir elgėsi kitaip. Atrodydavo jiems, kad žydas viską daro antraip. Žmo­ gus valgydamas nusiima kepurę, o žydas valgo kepurę apsimovęs. Ir ne tuojau jis patiki, kai jam ką sakai. Žemaitis tai aiškiai matė ir dėl to nebelaikė jo žmogumi. Dar daugiau: žemaičiai tikėjo, kad žydas gali apkerėti, žemaitiškai sužavėti žmogų, dažniausiai vaiką, kartais ir angelai greitasis pažintys krome.

Apkerėtasis pradeda keistai elgtis, negaluoti, sirgti. Apkerėti gali tik tas žydas, kuris turi barz­ dą. Kuo didesnė barzda, tuo, manė kaimietis, žydas yra pavojingesnis.

Ke­ rėdamas kažką Šnibžda. Bet turi jis matyti apkerimąjį, turi į jį žiūrėti. Dėl to, kai pasirodydavo žydas sodyboje, motinos slėpdavo savo vaikus, kad žydas negalėtų jų matyti ir apkerėti. Dėl to ir būdavo sakoma, kad žydai yra čerauninkai kerėtojai. Savo vaiką žemaitis saugodavo nuo žydo ir dėl to, kad žydas jo ne­ pagrobtų.

Žmonės buvo įsitikinę, kad žydai grobia vaikus ir juos nužudo. Taigi būta ir tam tikros žydų baimės, juolab sklido visokiausi gandai, kad žydams, jų tikėjimui, jų religinėms apeigoms esąs reikalingas krikščioniš­ kas nekalto vaiko kraujas. Žemaičiai vienas kitą vadindavo pavardėmis, bet žydus jie vadinda­ vo vardais: Maušas, Ickė, Šliomkė, Joselis, Majūris ir 1. Kad žydas gali tu­ rėti dar ir pavardę, jie beveik nė nežinojo, ir nustebdavo, kai virš krautu­ vės durų savo gerai pažįstamo žydo pamatydavo užrašytą keistą pavardę.

Pakalniškis rašo, kad žydai būdavo nuolatinės pajuokos objektu. Ne žydu vadindavo žydą, o žydeliu. Tas sumažybinimas irgi pajuoką im­ plikavo. Tyčiotis iš žydelio, net jam i akis, buvo paprastas dalykas. Ir žy­ das dėl to neužsigaudavo. Ir šeimininkas neužsigaudavo, nesupykdavo, akiplėšų lauk neišvydavo, nes tai buvo klientai, kurie jo krautuvėje viską pirko. O kai pasirodydavo žydas kaime, piemenys iš tolo imdavo jam šaukti, tyčiotis, į patyčias vis kaip nors kiaulę įterpdami.

Pavyzdžiui, šitaip uždainuodavo: ,Žyds, žyds, žydėjo, Žyds ant kiaulės sėdėjo. Kiaulės koja triokšt palūžo, Žydo barzda Šmakšt į š Būdavo ir tokių atsitikimų. Prie paniekos žydams priklausė ir tai, kad jaučiams būdavo duoda­ mi žydiški vardai. O kartais ir šunims. Kvailu žemaitis laikė žydą, pajuokos vertu dėl savo kvailumo, bet kartu ir gudriu, kurio reikia nuolat saugotis, kad tavęs neapgautų. Paskui išgirdavo prekę, sukeldavo žmogui norą ją pirkti ir tik tada pasakydavo kainą.

Pirkėjas, jeigu nebūdavo pats kvailas, kitus kvailais laikydamas, nusijuokdavo ir pasiūlydavo tik apie trečdalį papra­ šytos kainos. Ir tada prasidėdavo ilgos derybos, su rėkavimu, vienas antro nieki­ nimu, įkalbinėjimu.

Žydas po truputį mažindavo kainą, žmogus po truputį didindavo pasiūlą. Kartais krautuvininkas pareikšdavo, kad jau nebegali daugiau nusileisti, kad žemiausia kaina pasiekta, ir padėdavo prekę atgal į lentyną.

Bet, kai pirkėjas išeidavo iš krautuvės, pasivydavo jį už kelių namų, stverdavo už rankovės ir tempdavo atgal į krautuvę. Klemensas XI. Vidurdienį gyvenimas nežvelgia į ateitį ir nesidairo į praeitį. Jis stovi, ir tas stovėjimas kupinas pajėgumo lėkti.

Vidurdienis — tai gryna dabartis. Jo vyzdis nekrypsta nei į laiką, nei į erdvę: jis ilsisi amžinybėj. Kartą atėjo žmonijos vidurdienis, laiko pilnatvė. Ir buvo žmogus, kuriame pilnatvė glūdėjo ir laukė: tai buvo Marija. Ji neskubėjo, nesidairė pirmyn nei atgal. Joje glūdėjo gryniausia dabartis, atsivėrusi amžinybei. Ir amžinybė pasilenkė, liam payne ir leona lewis pažintys apreiškimas, ir amžinasis Žodis jos tyroje įsčioje tapo Kūnu.

Tą paslaptį varpas byloja mūsų dienai. Štai aš Viešpaties tarnaitė: tesie man, kaip angelai greitasis pažintys krome pasakei. Sveika Marija Ir Žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų. Melskis už mus, šventoji Dievo Gimdytoja. Kad taptume verti Kristaus pažadų. Melskimės: Meldžiame tave, Viešpatie, įliek į mūsų širdis savo malonės, kad, angelo apreiškiami, pažinę tavo Sūnaus įsikūnijimą, būtume per jo kančią ir kryžių nuvesti į prisikėlimo garbę.

Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie! Jis pajunta poreikį šią iš pažiūros beviltišką situaciją praskaidrinti žiupsneliu baltų miltelių. Jis paskambina, kad ateitų sargybinis ir paprašo atnešti jo purš­ kiamus vaistus nuo slogos. J a m paduoda purškiklį, juo jis prasivalo užsikimšusią nosį, taip pasiruošdamas būsimai dozei.

Grąžina purš­ kiklį, durys užsidaro ir Džordžijus iš kojinės išsitraukia kokainą. Jis leidžia sau pasimėgauti didele doze, juk vis tiek svaigalų amžinai neužteks, tai kam taupyti. Vos spėjus įtraukti narkotikus, vienutės durys vėl atsidaro.

angelai greitasis pažintys krome

Jis išsigąsta. Čia apačioje jis sėdi vos dvidešimt minučių. Gal jie jį stebėjo? Bet baimė atrodo nepagrįsta. Ši santrumpa reiškia Atpažinimo skyrių. Džordžijus tai pui­ kiai žino. Jaučiasi įvarytas į kampą. Taigi iš pradžių devynios, po to dešimt pakopų ir paskui dar dveji laiptai po dešimt pakopų iki antro aukšto.

Koridoriuose jis regi stiklinius stendus su konfiskuo­ tais daiktais, kurie šiaip turėtų gąsdinti, bet jam tai - kasdienybė: narkotikai, ginklai, padegėjų ir įsilaužėlių darbo įrankiai. Žengdamas pro duris, jis pamato rašomąjį stalą su sena spausdinimo mašinėle, akimis užfiksuoja videokamerą, kėdę ir stalą, ant kurio - rašalas ir teptukas, skirti pirštų atspaudų pa­ ėmimui.

O po to - įprasta procedūra: nufotografuoja, paima pirštų atspaudus, pamatuoją ūgį. Praeina dar kiek laiko, kol ateina parei­ gūnas, vyras su džinsais bei laisvalaikio marškinėliais, ir taria: - J ū s - Džordžijus Bazilis.

J u m s kalėti dar likę tūkstantis ke­ turios dienos. Be to, angelai greitasis pažintys krome išduotas arešto orderis dėl pinigų padir­ binėjimo. Džordžijus Bazilis, gimęs m. Kalabrijoje, Koriljano mieste, užaugęs Miulhaime, Rūro srityje, m. Dabar Italijoje vyksta jo teismas dėl prekybos narkotikais. Bet neaišku, kokių įkalčių prieš jį prisirinko Italijos prokura­ tūra, jo buvusiam draugui ir bendrininkui Tomasui Ruso tapus Kovos su angelai greitasis pažintys krome direkcijos liudininku.

Džordžijui belieka numa­ nyti, kad dabartinė jo padėtis ne itin džiuginanti. Savo žmonos ir dukros taip greit jis neišvys. Išoriškai jis stengiasi atrodyti ramus. Nuleista galva jis nuvedamas atgal į kamerą. Niekas neištaria nė žodžio. Kai už nugaros užsitrenkia kameros du­ rys, jis pasijunta tarsi to nepaliaujamo verpeto būtų įtrauktas į juo­ dą prarają. Šią naktį Džordžijus nesudeda akių.

Mintys sukasi apie du pagrindinius dalykus jo gyvenime. Bėgant metams, jis tapo vienu įtakingiausių klano vyrų, galiausiai jam vadovavo, nes dauguma kitų vadinamųjų Garbės vyrų buvo suimti arba jau gulėjo po žeme.

Vieną kitą jis ir pats nudėjo. Tai verslo dalis. Kvaila, kad viename tokių darbelių dalyvavo ir Tomasas Ruso, o dabar tai Džordžijui gali pakenkti.

Be to, Tomasas bendrauja su Antonijumi, ir greičiausiai būtent tai paaiškina, kodėl jis dabar čia. Jis vėl susimąsto apie savo žmoną Liuciją ir naują suknelę, kurią ji nupirko jų dukrai. Ji apie tai papasakojo telefonu. Sekma­ dienį, kada jis ketino jau būti namuose, ja aprengs jų dukterį.

Sekmadienis jau rytoj. Jis tikrai bus ne namuose. Po vienutėje praleistos bemiegės nakties, per kurią jis sutrau­ kė visą likusį kokainą, ryte policininkai jį nuveža į Kempteno tardy­ mo izoliatorių. Kelias trumpas, nepilnas kilometras. Vėl pravažiuoja pro kunigaikščio rezidenciją, už jos pasuka į kairę, į Tvenkinio gatvę. Senas, jau pradėjęs griūti Kempteno kalėjimas buvo trijų aukš­ tų pastatas nubaltintomis yra pažintys ap rocky, pastatytas praėjusio amžiaus pradžioje.

Jis stovėjo miesto centre apsuptas tvarkingų gyvenamų­ jų namų ir mažų parduotuvėlių. Jo stogas buvo dvišlaitis, su vari­ niais lietvamzdžiais. Kiemas, regis, įrengtas vėliau, bent jau mūrinė tvora tikrai pastatyta naujesniais laikais: niūriai atrodanti penkių metrų aukščio betoninė siena, apjuosta spygliuota viela. Huius rei nec rex ultor seu defensor fuit. Tokiomis aplinkybėmis Titmaras užfiksavo savo kronikoje žinią apie šv. Brunono žūtį.

Bieniako nurodomas Titmaro kronikos informacijos gavimo iš lenkų atvejis, datuojamas m. Paragrafai publikacijoje numeruojami kursyvu J. Lappenbergo — pastorintu. Fit conuentus in beligori, quod pulcher mons dicitur, in geronis predio marchionis. Tunc bernhardus dux et uualtherdus prepositus gratia bolizlauum conuertendi precesserunt ac nil ibi quod sibi placeret inuenientes reuersi sunt. Venit etiam huc iarimirus boemiorum dux inclitus et regi per omnia fidelis. Nos omnes — nec aliquem excipere valeo — a uice-¹- amicorum hostes huic fuimus, exceptisque dumtaxat mancipiis, omnia consumpsimus.

Et quedam ignominię-²- huius rei nec rex ultor seu defensor fuit. Norėdamas parodyti praleistą a, rašau a u[i]ce.